"kaip ismokyti vaika vakare uzsimigdyti pati. Leidome jam pora vakaru paverkti, bet pradejo kakoti nakti. Baisu ivaryti kokia nors psichologine trauma..."
Miela mama, su ašaromis akyse skaičiau šią žinią. Nežinau vaiko amžiaus, bet iš visos širdies užjaučiu jį už skausmingą patyrimą. Dėkinga esu, kad parašėte, galbūt mano atsakymas prašviesins situaciją.
Labai Jūsų prašau: pagalvokite, kaip turėtų jaustis žmogus, kad naktį įvyktų tai, ko nebuvo anksčiau?
Ką reiškia "leidome jam verkti"? O galėjote drausti? Drausti vaikui verkti - tai tolygu jį dusinti, truputį neduoti kvėpuoti.
Ar žinote, kaip jis jautėsi tuo metu? Paliktas, vienui vienas. Kas su juo tarėsi, kad dabar bus kitaip nei buvo visuomet? Kas jam ką nors paaiškino?
Juk Jūs ignoravote jo skausmą - štai ką reiškia leisti vaikui verkti tokioje jam specialiai sudarytoje skausmingoje situacijoje. Vaikas verkė, nes jam buvo nemalonu. Kiekvienam žmogui, net 80 metų sulaukusiam, svarbu palaikymas, paguoda, užuojauta.
Paskaitykite mano tinklaraščiuose esamą informaciją.
Tikiu, kad taip elgėtės ne todėl, kad norėjote vaikui blogo. Tiesiog yra labai daug netinkamų rekomendacijų pasimetusiems tėvams. Įdomu būtų sužinoti, kuo rėmėtės taip besielgdami? Kas taip moko smurtauti prieš vaiką?
Prisiminkite savo širdies virpesius, kai leidote vaikui verkti... Nekartokite to... Nes tai būtų tiesus kelias į tai, ko nenorite...
Suteik, Dieve, mums suaugusiems išminties nežlugdyti tos sielos, kuriai turime užauginti sparnus, suteikę saugią aplinką besivystančios asmenybės šaknims.
Laba diena, gerb. Ramune, Kadangi Jūsų požiūris į vaikiukus man labai artimas, norėčiau dar vieno Jūsų patarimo, jei galima. Gal Jūs padėsite suprasti (ar) ką darau ne taip. Mano dukrytei - 8 mėnesiai. Kiek spėjau suprasti - ji iš jautresnių vaikų (verkiam mes dažnai, mamos reikai nuolat, miegam prastai nuo pat gimimo). Kadangi ruošiausi tapti mama - neturiu jokių nusistatymų prieš vaiko nešiojimą (o kadangi kaip ne dabar laikyti ją ant rankų), esu už vaiko poreikių tenkinimą, esu prieš "leisk vaikui paverkti - jam tai į naudą". Tačiau šiai dienai, mane neramina štai kas: jai labai sunku eiti į lauką, pradeda rėkti vos tik pradedam rengtis, vežymėlyje sėdėti/gulėti nenori - jei nepavyksta užmigdyti - nešioju ją nešynėje, eiti savom kojom dar mum labai sunku juo labiau, kad dabar dar jūdesius varžo ir šilti rūbai. Jei užmiega vežymėlyje - tai pabudus iš karto pradeda rėkti (būtent isteriškai rėkti) net jei ją vežu, ji mane puikiai mato ir girdi, nuraminti pavyksta tik ant rankų ir tai nevisada. Šiaip mergytė aktyvi, domisi pasauliu - labai patinka šuniukai, bet jei tik pasodinu į vežimėlį - ji užsimerkia ir pradeda rėti. Ką padariau ne taip? Kodėl pas vaiką dabar tokia reakcija? Į lauką pasivaikščioti einame nuo pat gimimo beveik kasdien (tik kai sirguliuojam neinam), anksčiau gražiausiai miegodavo lauke tol kol vežiodavau (svarbu buvo nesustoti :) ), buvo galima sudominti žaislais, nuraminti davus pieno ar ko atsigerti. Dabar nepadeda niekas - rėkia užsimerkus ir viskas? Iš vežimo nebuvo nei iškritus, nei susižeidus,niekad nepalikdavau ją vieną vežimėly... Man dabar net baisu su ja eiti į lauką, nešioti jau nebelabai galiu (šiuo metu l. skauda nugara), o kaip kitaip jai suteikti saugumo nebeišmanau. Gal ką patarsit ar paaiškinsit kur mano klaida?
Miela mama,
pasikalbėkim. Ką reiškia - vaikas verkia dažnai? Kaip dažnai? Būkime konkretūs. Atrminkite, kad vaikai turi daug daugiau preižasčių verkti nei suaugę. Ir ypač maži vaikai. Tai, kad mamos reikia nuolat, yra norma, kai kalbame apie 8 mėnesių kūdikį. Ir dar taip bus ilgai.
Lauko situacija: kaip jaučiatės Jūs, kai ruošiatės pasivaikščiojimui? Kaip Jūsų ramybė - neramybė? Vaikai labai jautrūs. Jei jau pergyvenate iš anskto, turite pirma save nuraminti išmokti. Susidraugaukite su savo baime. Nenorėkite pakeisti vaiko, kad neverktų prabudęs, keiskite savo elgesį taip, kad prabudimas nebūtų vaikui tragedija. Turite atskirti, kas kam sunku. Tai kam ten eiti savom kojom sunku: Jums ar vaikui? :) Yra puikių galimybių vaikui, jei jis jau vaikščioti pradeda, dėl rūbų tinkamo parinkimo. Išryškinkite pasivaikščiojimo tikslą ir atsakykite sau į klausimą: ar Jūsų tikslas sutampa su vaiko tikslu. Normaliu atveju vaikai noriai būna lauke. Gali būti, kad ko nors išsigando Jums to net neaprėpus. Gali būti, kad tiesiog negerai jai.
Kai sakote, kad nurimsta tik ant rankų, tai yra labai normalu. Kur gi jai daugiau nurimti? Net jei vaikas Jus mato ir girdi, jis nėra šalia Jūsų. Nesižavėkite mamomis, kurios nuramina savo verkiančius kūdikius purtydamos vežimus. Pabandykite paeksperimentuoti: jei mažylė būna pavargusi, gal geriau ir lengvaiu užmiega; o gal jau nemiegoti jai lauke norisi, o stebėti nuo Jūsų rankų pasaulį; o gal per daug triukšmo lauke... Gali būti daug gal. bandykite keisti tai, ką darote, nes kažką darote ne taip. Vaiko elgesys Jums geriausias atsakymas. NEKARTOKITE TO, KAS NEEFEKTYVU.
Dėl nugaros: turite atrasti tokią galimybę, kad ji būtų palanki ir Jums, ir dukrytei.
MAN GIRDISI MAMA, KURI TIESIOG PELNYTAI PAVARGO. Ramybės Jums ir poilsio atraskite.
Nugaros skausmai labai daug jau pasako, bet čia jau ne mano siritis...
NESIKANKINKITE SU KLAUSIMU "KODĖL?", PAJAUSKITE, KĄ DARYTI, KAI TAIP YRA...
Miela,Ramune, Noriu pasidalinti abejonemis ir pasitarti. Rugsejo men.pradejom dukryte 21men. vesti i darzeli. Tris dienas savaiteje. Pradzioje 2val.dabar pabuna 4val. Pati pradzia buvo puiki. Ji noriai ejo,su entuziazmu prisijungdavo prie vaiku. Likdavo su sypsena ir as iseidavau rami. Atejus parsivesti pribegdavo ir vel atgal prie zaislu.noredavo pabuti ilgiau. Ir aukletojos dziaugesi,kad jai gerai,daug sypsosi. Atrodo laiminga. Taciau dabar situacija pasikeite... Tik nuejus ji suirzta.Rodo susidomejima vaikais ir aplinka,taciau,manau, ji supranta,kad as tuoj iseisiu,ir tai ja neramina. Neskubu iseiti. Kartu nueinam pas vaikus,pradedam statyti nama..Lauke pabunu dar ilgiau.Taciau pakilus eiti pasipila asaros... Tiesa,tai trunka trumpai. Tam momentui...Tai gerai. Bet ar nieko? Svarstau,gal keleta menesiu nevesti i darzeli ir grizti ten,kai jai bus virs 2m.Bet zinau,kad ir 4m.vaikams buna sunku issiskirti su mama... Prasau padekit suprast situacija...
Miela mama, Jūs turite savo vaiką, todėl atmeskite visus žinojimus apie knyginius ar kitus vaikus ir neburkite :) Kai Jūsų vaikui bus 4 metai, bus Jums konkreti situacija.
Mergaitė dar visai mažytė. Atsakykite sau į klausimą: kokiu tikslu vedate vaiką į darželį?
Atminkite, kad mergaitė ir anksčiau žinojo, kad Jūs išeisite, bet neverkdavo. Pamąstykite, kas pasikeitė: auklėtojos, vaikai, atmosfera namuose, Jūsų savijauta emocinė, dukters savijauta emocinė...
Gali būti, kad darželio sistema, taisyklės, grafikas tiesiog netinka Jūsų vaikui.
Jei mergaitė pati rodo susidomėjimą vaikais ir išreiškia norą bendrauti su vaikais, tuomet darželis tokiai mažylei jau tinkamas.
Vaikas turi jau gebėti pasilikti vienas be mamos. Tuomet ramiai pasilieka ir mama ramiai palieka. Ilgindama buvimo kartu laiką, tik atitolinate išsiskyrimo skausmą, bet jo nepanaikinate. Net ir trumpa vaiko reakcija ašaromis yra svarbi. Nenorėkite, kad vaikas užsiverktų iki Jums sugrįžtant. Todėl kriepkite į tai dėmesį.
SVARBIAUSIA: ar Jūs pati pasiruošusi palikti mažylę? Kokiu tikslu delsiate išeiti? Įsiklausykite į vaiko suirzimą. Pasakyti gal dar daug negali, todėl bandykite suprasti vaiką, stebėkite vaiko rekacijas. Ir įsiklausykite į Jumyse kylančius jausmus.
AŠ, JEI NĖRA MIRTINOS PRIEŽASTIES, PALIEKU VAIKĄ TIK TUOMET IR TIK TAM, KAI GALIU TĄ PADARYTI RAMIA ŠIRDIMI. NES MANO MAMIŠKA ŠIRDIS RETAI KLYSTA. KLAUSYKIMĖS SAVO ŠIRDIES.
Laba diena, Paskaitinėjau Jūsų puslapį ir pamėginsiu paklausti jūsų nuomonės. Mano dukrytę, kuriai 1,8 metukų, kartais prižiūri auklė. Du kart savaitėje po keletą valandų. Ji pas mus jau beveik pusmetis. Jauna maloni mergina, pažystama nuo vaikystės, labai rami ir išradinga. Išmokė mano dukrytę dainelių, eilėraštukų. Kaip grįžtu mergaitė labai džiaugiasi ir būna rami ir gera.Bet visai kitokia reakcija būna atėjus auklei. Mano dukrytė verkia, kartoja nenoriu ir kabinasi man i kojas. Po keleto minučių atsileidžia ir atneša auklytei knygutę ar žaislą. Į luką irgi nenori eiti, galbūt žino, kad grįžus manęs neras. Taigi mano klausimas būtų, ar vaikeliui blogai su aukle ar ji tiesiog verkia ją pamačius todėl, kad įtaria, jog išeisiu aš? Auklytės keisti nenorėčiau, nes kol kas ją vienintelę turime. Kartais ateina mano mama, bet į ją tokios reakcijos nesulaukiu. Tik į auklę...sureaguoja verkdama, o su močiute atvirkščiai, man rodo :“ate“. Niekaip nesuprantu, gal mano dukrytė mato joje ką nors baisesnio, gal negerą žmogų...na visko prigalvoju, tiesiog norėčiau jūsų nuomonės. Paskutinį kartą auklytė sakė, jog mergaitė ištaisė jai įniršio priepuolį ir nenuraminamai rėkė kokią pusę valandos. Auklei pasirodė, jog ji nori išsirėkti...Bandė nuraminti, nukalbinti, nepavyko...tuomet paliko ją vieną kambaryje...niekas nepadėjo. Tada vaikas užmigo, o atsikėlus labai norėjau glaustytis, su ta pačia auklyte. Perskaičius Jūsų mintis, pamaniau, gal vaikas nesijaučia saugus su aukle, gal tikrino jos ribas...Labai prašau, parašykite man...
Mano nuomonė jums nereikalinga. Atsakymas į klausimą - jūsų vaike. Skaitykite širdimi, o ne protu. Kitaip ir mano atsakymas bus mažai vertingas.
VAIKAI NEBANDO JOKIŲ RIBŲ. VAIKAI NENORI IŠSIRĖKTI ŠIAIP SAU - METŲ IR AŠTUONIŲ MĖNESIŲ VAIKAS IŠRĖKIA SAVO SIELOS SKAUSMĄ, NERIMĄ, BAIMĘ AR PAN. KAI VERKIANTIS VAIKAS YRA RAMINAMAS, NUKALBINAMAS - IGNORUOJAMAS JO JAUSMAS, JO NEMALONUS IŠGYVENIMAS ČIA IR DABAR. AŠ TAI TRAKTUOJU KAIP POVANDENINĮ PSICHOLOGINĮ SMURTĄ, KURIS VĖLIAU PAVIRS Į PALIEPIMUS: NEVERK, NEPYK, NURIMK. VAIKAI DUSINAMI, JIEMS NELEIDŽIAMA KVĖPUOTI , BŪTI SAVIMI. PALIKTI VAIKĄ VIENĄ KAMBARYJE VERKIANTĮ - PSICHOLOGINIS SMURTAS PRIEŠ VAIKUS IR DIDELĖ DIDELĖ NEATSAKOMYBĖ.
Visų pirma, auklė ateina ne taip jau ir dažnai, kad vaikas kažkaip ypatingai prie jos priprastų. Kiekvienas vaikelis skirtingai pratinasi prie žmonių.
Antra, eilėraštukų ir dainelių mokymas, kai kalbame apie metų ir aštuonių mėnesių vaikelį, ne esminis momentas vaiko priežiūroje. Vaikui labiausiai reikia saugumo jausmo ir pan. O jei Jums patinka auklės eilėraštukai ir dainelės, tai Jūs su ja jų ir mokykitės.
Trečia, turite tik šią auklę, nes kitos, greičiausiai, neieškojote. Taigi neapsiribokite vienu žmogumi.
Kas įvyko paskutinį kartą? Išversiu į lietuvių kalbą:
vaikui buvo taip nesmagu, nesaugu, nemiela su tuo žmogumi, kad ji visą nemalonią būseną išliejo ilgu, intensyviu, su daug įtampos ir frustracijos verksmu. Vietoj bet kokios vaiko jausmo tolerancijos ir priėmimo, vaikas sulaukė psichologinio smurto - palikimo, kas jį taip išsekino, kad mažylė net užmigo. Tačiau prabudusi nerado kitos išeities, kaip tik prisitaikyti...
Jūsų amžiaus dukrytei saugumo ir artumo jausmas yra gyvybiškai svarbus. Jei mažylė su močiute pasilieka ramiai, kodėl ją paliekate su kitu žmogumi? Išeitis visada yra. Galvokite, ne kad Jums patinka ta auklė, o kaip jaučiasi Jūsų dukra su ja. Net ir vienas didelis streso įvykis tokio amžiaus vaikui yra absoliučiai nereikalingas, jei išsiskyrimas su vaiku nėra būtinas.
Labas vakaras, Ramune, mano vaiko mociute pries kokius 5 menesius, kai sunui tebuvo vos 1 metukai pasake, kad toki vaika jau galima supurtyti, kai jis neva rodo savo nepasitenkinima. As kategoriskai pasakiau, kad pati ja papurtysiu, jei ji palies mano vaika. Nuo tos dienos as nebegaliu ja pilnai pasitiketi. Jei zmogui yra priimtinas toks auklejimo metodas, akivaizdu, kad esant jo nuomonei atitinkamai situacijai, ji gali ir papurtyti ta maza zmogeliuka. Aciu Dievui, to kol kas nebuvo. Neseniai su vyru pradejome kalbeti, kas man nepatinka is to, kaip jo tevai elgiasi su sunumi. As ir pasakiau,kad nepatinka jo mamos poziuris, jog vaika galima purtyti ar per uzpakali trenkti. Ir ka man galvoti apie jo mama, jeigu jai tai priimtina. Viskas baigesi tuo,kad buvau isvadinta paranoike reginti realia gresme savo vaikui kiekviena karta, kai jis lieka su jo tevais.
Jus esate protingas zmogus ir as saves nenuvertinu iki berastes ir juolab paranoikes. Tai pasakykit, ar as istiesu per daug bijau del savo vaiko.
Labai aciu uz atsakyma.
MAMA nerandanti supratingumo
Jūs esate labai atsakinga ir sąmoninga mama.
Perduokite savo vyrui, kad bijoti už vaiką tokioje situacijoje yra normalu. O nebijoti - neatsakomybės požymis.
Problema, kad dažnai suaugę vaikai vengia su savo tėvais konfrontacijos bet kokia kaina. jam nereikia išsižadėti savo tėvų, bet šioje situacijoje kaip tik jis turėtų pastiprinti Jūsų poziciją, kad vyresnei kartai neliktų abejonių.
Parodykite jam filmuką apie purtomus vaikus. Susiraskite youtube.com
Paaiškinkite savo vyrui, kad jūsų nerimas dėl galimo senelių smurtavimo prieš vaiką yra labai suprantamas. Mat tokio amžiaus vaikas negali apsiginti, pasitraukti, Jums pranešti apie netinkamą su juo elgesį.
Paaiškinkite savo vyrui, kad toks žmonių požiūris vienoje ar kitoje situacijoje gali padaryti įtakos jų elgesiui. Niekada negali žinoti, kada "plyš kantrybė" močiutei ir ji papurtys vaiką. Pasekmės gali būti žiaurios. Paaiškinkite savo vyrui, kad toks jo tėvų požiūris - tai smurto prieš vaikus palaikymas.
Elkitės taip, kaip galite. Galite bendrauti su jo tėvais, bet negalite palikti vaiko vieno su jais? Taip ir elkitės. Paaugus vaikeliui atsiras daugiau vietos pasitikėjimui vaiku. Daugiau atsiras ramybės.
Nebijokite pakalbinti draugiškoje atmosferoje vyro tėvų ir paaiškinkite, kad toks jų požiūris - tai smurto prieš vaikus palaikymas. Pamokykite, kaip kitais būdais gali drausminti JŪSŲ vaiką. Nors tokio amžiaus vaikams be ramaus trumpo pasakymo daugiau nieko neįsivaizduoju. Pasakykite, kad taip elgiatės pati ir tokio elgesio tikitės iš jų dabar ir ateityje. Pasakykite kategoriškai, kad JŪS ESATE PRIEŠ VAIKO PSICHOLOGINĮ AR FIZINĮ SMURTĄ, KURIS PASISLEPIA PO PAPURTYMU IR MUŠIMU PER UŽPAKALĮ. Pasakykite aiškiai, kad sužinojusi apie tokį elgesį su savo vaiku, kreipsitės į atitinkamas institucijas. Pasakykite, kad Jus labai gąsdina jų toks požiūris. Todėl jūs negalite jais pasitikėti, o tai darys neigiamos įtakos visos šeimos santykiams. Paaiškinkite, kad linkite savo vaikui senelių, bet tokio požiūrio Jūs tiesiog netoleruojate vardan vaiko sveikatos: fizinės ir psichinės.
Ten, kur yra galimybė smurtauti prieš vaikus, nėra nieko nepatogaus.
Kiekvienas mano susitikimas su mamomis, tėčiais, senelėmis, mokytojais ar darželių auklėtojais dar kartą patvirtina, jog sąmoningam suaugusiam gyvenimas su vaikais nėra paprastas ir lengvas. Nes reikia nuolat priimti tam tikrus sprendimus.
Sunkumų neturi tie, kurie galvoja, kad vaikai maži ir nieko nesupranta.
Sunkumų neturi tie, kurie nepastebi skirtumų tarp savo ir savo vaiko požiūrio į pasaulį.
Sunkumų neturi tie, kurie augina vaikus taip, kaip augino juos tėvai. Ir nesvarbu, koks jausmas iš to kyla...
Lengva nieko nekeisti.
Lengva rėkti.
Lengva mušti.
Lengva nesimokyti.
Lengva nieko nedaryti.
Paprasta gyventi tiems tėvams, kurie nesistengia suformuoti vaikui palankios jo artimiausios aplinkos.
Paprasta gyventi tiems, kurie negalvoja, ar konkretus miestas, konkretus miesto rajonas, konkreti ugdymo įstaiga yra tinkamiausia konkrečiam vaikui.
Paprasta tiems, kurie gyvena pagal knygas, įrėminančias vaikus į rėmus: nuo 1,5 m. reikia miegoti atskirai; nuo 2 metų privalai kalbėti; nuo 3 metų reikia eiti į darželį...
Lengva auginti vaikus pagal medikų paliepimus.
Lengva auginti vaikus pagal kitų specialistų patarimus.
Norėčiau padrąsinti tuos suaugusiuosiu, kurie ieško atsakymų savo vaikuose.
Tiesiu Jums ranką, bičiuliai.
Ateinate į susitikimus, nes norite būti tikri, kad elgiatės, mąstote tinkamai.
Ateinate į susitikimus, nes esate pasiruošę iššūkiams. Keisti savo požiūrį, elgesį.
Klausiate, nes rūpi vaikas. Jūsų vaikas. ne iš knygos. O nuo širdies. Pats pačiausias.
Kiekviena diskusija yra karšta, nes rūpi. Labai rūpi. Taip ir turi būti.
Iki kitų susitikimų, Ramunė
P.S. susitikimai toliauy tęsiami mamų menėje. P.S. šį ketvirtadienį laukiu susitikimo su Kauno mamų klubo mamytėmis Kaune, kveičiu prisijungti. P.S. spalio 7 dieną okupuosiu Šaiulius ir Coliukės darželį, ateikite.
Laiškas, pasiklydęs tarp pašto dėžutės ir facebook...
"Labas vakaras, Ramune,
neduoda ramybes man vienas dalykas ir labai noreciau suzinoti jus nuomone apie tai. Turiu suneli, jam 09.13 bus jau 1 metukai ir 5 menesiai. Si savaitgali su vyru isvaziavome i vestuves, o ji palikome priziureti seneliams. Pries isvaziuodama aiskinau jam, kad mama ir tetis isvaziuos, kad jis nakti miegos ne su mama, o su mociute, kad, kai atsikels mamos dar nebus ir jis pavalges vaziuos pas kitus senelius. Trumpai tariant, kiek smulkiau nupasakojau jam, kas bus, kol nebus mamos ir tecio, kada mes grisime. Sakiau, kad labai ji myliu ir jo pasiilgsiu ir man bus liudna be jo. Isvaziuodami atsisveikinome buciniu, apsikabinimu ir rankyciu mojavimais, taigi nedingau nepastebeta. Namo su vyru grizome, o jis dar buvo pas senelius, taciau seneliai greitai ji parveze namo. stai tada ir prasidejo mano skauduliai. sunus visiskai ignoravo mane. Paklaustas kur mama, parode, bet ant mano ranku nuo mociutes ranku eiti nenorejo. pastatytas ant zemes rode, kur yra didi (masina), atejus kitam seneliui pas ji ant ranku ejo. Jam daug idomiau buvo apziureti kieme stovincias masinas, nueiti pas suniukus. Tik po geru 5 minuciu jis parode nora eit pas mane, apkabinti ir parodyti kaip myli. Man buvo taip skaudu, kad jis taip ilgai mane ignoravo. IR mano akim ziurint tai nera gerai. Juk vaikas turetu pasiilgti mamos. Manau, kad jis pyksta ant manes, jog taip ilgai nebuvau salia jo, nebuvau, kai jam labai manes reikejo. O gal jis dar per mazas, kad suvoktu, jog mamos taip ilgai nebuvo ir ta mano pamatyma priima naturaliai - mama vel yra ir gerai, kodel dabar turiu ja apkabinti. Bet kitais atvejais buna kitaip....Kodel? Kasdienybeje mes daug bendraujame, stengiuosi kiek imanoma daugiau laiko praleidti su juo ir supazindinti su pasauliu.Mums puikiai pavyksta susikalbeti be zodelio "ne", nors, tiesa, kartais jis dar issprusta is mano lupu. Iseidama visada su juo atsisveikinu. Kartais jis lengvai mane isleidzia, kartais buna asaru. Bet visada pasakau, kur einu, kada grisiu. Kai mes buname tik trise - as, vyras, sunus - man grizus, jis visada dziaugsmingai mane pasitinka, jam reikia tik manes. O stai, kai buname pas senelius - mama gali ir neegzistuoti. Gal del to, kad seneliai kitaip elgiasi su juo, t.y. juk jie tik zaidzia, leidzia daryti, ka jis nori, taigi visiaki pasiduoda jo iniciatyvai. O mama juk ir valgyti liepia, ir ant puoduko sodina, ir savo iniciatyva rodo.
Zinau apie saugu prieraisuma, apie tris vaiku ir mamu tarpusavio rysio tipus, bet vistiek mane glumina toks vaikoi elgesys. Ir pradedu galvoti, kad kazka padariau negerai jo kudikystes laikotarpiu. Bet ka tiksliai dar nesupratau.
Busiu jums ir esu jums labai dekinga uz viska ka parasysite ir ka jau esate perdavusi man savo straipsniais.
Pagarbiai, Ineta"
Ineta,
siūlau savo laišką perskaityti pačiai. Į visus užduotus klausimus atsakėte pati :)
Taigi patvirtinu tik:
vaikai neprivalo vienodai reaguoti į tam tikras panašias situacijas. Svarbiau įsigilinti, kaip Jūs jaučiatės, ko tikitė. ir tikitės, manau, kažkaip per daug. VAIKAS TURĖTŲ PASIILGTI MAMOS. O kas sako, kad vaikas Jūsų nepasiilgo? Pajauskite pasiilgimo išraišką, tylią išraišką... Jei Jūs pasiilgote, tai ir pulkite vaikui į glėbį, tai ir sakykite: vajezaumarija, kaip aš tavęs pasiilgau... Tai ir išbučiuokite, išmyluokite... Rodykite savo pasiilgimą... Kas čia per cirkas: parodė, kur mama :) Vaikai gi ne idiotai :) Jie nepamiršta jiems svarbiausio žmogaus per parą, dvi ar pan. :) Ignoravimas - tai specialus kito žmogaus nepaisymas. Vaikai tokiais niekais neužsiima. Įsiklausykite į savo vaiką: jis ne robotas, reaguoja natūraliai, priimkite jo reakciją. Ir dar kartą pasikartosiu: pradėkite nuo savęs, nuo savo reakcijos.
Man tik įdomu, ką jūs darėte per tas 5 minutes, kai skaudinotės, jog Jūsų vaikas Jus taip ilgai ignoruoja???
Kai aš labai pasiilgstu savo vaiko, tai matosi aiškiai nuo pat pirmos mūsų susitikimo sekundės. Meilės išraiškai vaikui po išsiskyrimo palauk nėra... Ir nereikia...
Vaiko pergyvenimai, išsiskyrimo liūdesys atsispindi paprastai atsisakyme valgyti, neramiu miegu, nenoru nieko veikti, suirzimu ir pan. Tai galima pamatyti išoriškai. nereikia nieko prisigalvoti. Jei vaikas šypsosi, jei jam po išsiskyrimo su Jumis - viskas gerai, tai, vadinasi, gerai viskas. o atsakinėti į klausimus KODĖL? galima būtų valandų valandas...
Aš Jums siūlau pabūti su savo jausmu, kurį aprašėte. Įsiklausykite į jį. Kas tai? Prisiminkite savo vaikystę. Užduokite klausimą, ko norėtų vaikas, grįžus po ilgesnio išsiskyrimo mamai? Kokio elgesio iš mamos? Kokios jausmų išraiškos?
Truputį girdisi pavydas mama-seneliai.... Truputį susireikšminimas.... aš gi mama.... Tai nėra nei gerai, nei blogai. Tik Jums spręsti, ką su kokiais jausmais veikti... Dažnai nemalonius jausmus paverčiame tokiais klausimais, kurie kyla Jums... Suveikia ego gynybos...
Esate rūpestinga, mylinti, pažangi mama. Linkiu ir toliau taip mylėti savo mažylį, kad po pabuvimo be jo motiniški instinktai truputį sukeltų įvairius jausmus... tam, kad nepaliktumėte per dažnai, per ilgai... Tai vis to nuostabaus mamos ir vaiko ryšio chemija...
Dėkui už atkaklumą iš antro karto sulaukti atsakymo.
"Grįžome iš ligoninės neseniai. Vaikui 2,5 metų. Iki ligoninės sūnus miegojo jau savo lovelėje. o dabar vėl veržiasi miegoti kartu su mumis. Ką daryti? Ir kodėl taip vyksta?"
Mama,
ligoninė net ir suaugusiajam sukelia tam tikro streso. Juo labiau mažyliai labai jautriai reaguoja į aplinkos staigų pasikeitimą. Kam gali būti malonu daug svetimų žmonių aplinkui, svetima lova, mažai privatumo, daug medicininių intervencijų?
Tik numanau, kad ligoninėje su sūnumi dalinotės viena lova. Taigi berniukas tiesiog toliau nori miegoti taip, kaip tą darė ligoninėje. Tame nieko blogo ar neigiamo nėra. Pajusti namų jaukumą, abiejų tėvų artumą, šilumą - kas gali būti geriau, atsigaunant po ligoninės patalpų, daktarų ir įvairių procedūrų. Sūnus juk negalvoja, kad jis yra dviems tėvams naktį trukdis.
Aš siūlau įsiklausyti į vaiką: lai jis atsigauna :)
Pasiūlykite vis karts nuo karto elegantiškai jo lovą. Kai tik vaikas vėl galės savarankiškai miegoti, tą ir padarys. Manau, kad neverta vaiko grūsti į savo lovą ašarų sąskaita.
Apie ligoninę ir miegojimą kartu esu rašiusi :) http://vaikopasaulis.blogspot.com
"Laba diena,Dažnai paskaitinėjame su vyru jūsų puslapiuką, o po to diskutuojame apie perskaitytas mintis, idėjas, vaikų auklėjimą. Džiaugiuosi, kad jūsų mintys mums tai pat yra artimos. Bet atėjo toks laikas, kai ir mums kilo klausimas dėl savo dukrytės auklėjimo. Ji dar mažas žmogutis - šeši mėnesiai, bet problema atsirado... Viskas prasidėjo nuo to, kad aš ją turėjau palikti valandžiukę saugoti vyrui, kol pati ėjau pas gydytojus. Grįžusi radau ją nusiverkusią, nes vyrui nelabai sekėsi ją nuraminti. Sekantį kartą turėjau palikti savo mamai, jai sekėsi dar blogiau - vos tik man išėjus iš namų ji puolė skambinti, kad skubėčiau namo, nes vaikas klykia taip, kad vos įtraukia orą. Bėgau iš gydytojos laukiamojo kiek įkabindama...Po to sekė dar keletas palikimų sų vyru. Jam sunkiai sekėsi, bet kitos išeities tiesiog nebuvo. Dabar jau viskas baigėsi. Niekur man eiti nebereikia jau kokį mėnesį, bet...Naktinis jos miegas tapo labai jautrus. Kadangi aš ją maitinu, ji naktim prabunda valgyti, bet pastebėjau, kad ji ne kiek valgo, bet apsižioja ir vėl užmiega. Jai svarbu pajusti, kad aš šalia. Dieną tai pat - jeigu ji miega, šalia gulėti turiu ir aš, nes jeigu ji prabus ir manęs neras, išsibudins ir pradės verkti, o jeigu prabus ir pamatys mane šalia, prisiglaus ir užmigs toliau. Tai pat ji nebūna pas kitus žmones. Mano rankose būdama šypsosi, bendrauja su svetimais, bet vos tik kiti ją pasiema į rankas - prasideda ašaros. Vyro mama man sako, kad padarėm klaidą jos nuo mažų dienų nepalikinėdami kitiems (mano tėvams, jai pačiai), tada vaikas nebijotų žmonių. Tai pat priekaištauja, jog blogai darau, kad neleidžiu vaikui verkti - taip parsivalys balso stygos pasako jos, ir neišleps vaikas. Absurdas, manau, bet uošvienė vis to nepamiršta priminti. Kiti sako, kad palik vaiką kam nors, eik be jo kur prasiblaškyti, pailsėti, bet...na niekaip aš nei prasiblaškysiu nei pailsėsiu be jos ir nuolat galvodama ar viskas jai gerai. Tad didžiausią klausimą man ir kelia tas, ar vaiką pratinti prie kitų žmonių, palikti verkti pas juos ir t.t., ar nereikia tokių radikalių ir žiaurių priemonių ir laikui atėjus ji pati nebijos kitų. Nes pas mus namuose ir lankosi kiti žmonės, ir mes patys išvažiuojam, dukrytė tikrai mato daug kitų žmonių, tik, kad jų neprisileidžia prie savęs. Nenoriu pakenkti vaiko psichologiniam vystymuisi, saugumo jausmui, bet nenoriu ir prisirišti prie savęs, jeigu tai bus pavojinga jai ateityje bendraujant su kitais.Dėkoju už Jūsų sugaištą laiką man."
Miela mama,
Jūsų dukrytė yra tikrai dar mažas žmogutis, kuriam iki pilno saugumo reikia TIEK mamos artumo, kiek jai reikia. Kiekvienam vaikui - labai individualiai.
Esate jautri mama, kuriai motiniški instinktai neduoda ramybės, todėl ir kyla pasipriešinimas bei abejonės dėl vyresniosios kartos "pamokymų". Leiskite uošvienei kalbėti, ką ji nori. Tačiau elkitės, kaip širdis liepia. Žmonės nusišneka ne būtinai iš pykčio. Iš nežinojimo... Ir vis iš to gero norėjimo :)
Su Jumis ir Jūsų dukra - viskas gerai. Būtų keista, jei vaikelis galėtų išbūti be Jūsų ilgai. Būtų keista, jei Jūs galėtumėte išbūti be jos ilgai. Ateis dar tas laikas, kai atsiskyrimas bus neskausmingas nei dukrai, nei Jums.
Kai mama stresuoja ir išgyvena dėl išsiskyrimo su vaiku, paskleidžia bangas ore... Atraskite vidinę ramybę, kai neišvengiamai reikia išeiti be dukters... Ir dukrai bus ramiau. Vaikai visai kitaip jaučiasi, kai suaugę šalia yra subalansuoti, pasitiki savimi, jaučiasi, jog kontroliuoja situaciją. Turime patys mokytis ir vaikus savo mokyti, kad yra situacijų, kai kažkas vyksta neišvengiamai...
Susidaro įspūdis, kad pergyvenate, kaip gi susitvarkys tie KITI be Jūsų su Jūsų dukra. Tai nesitikėkite, kad bus taip, kaip prie Jūsų. Tačiau ir Jūs, ir Jūsų dukra turi išmokti kitokio bendravimo. Tėvas atranda savo unikalų ryšį su vaiku. Jei nori. Nereikia mokyti, kaip ir ką daryti su vaiku. Tiesiog jis pats turi išmokti būti su ja: ar vaikas šypsosi, ar verkia. Niekas taip nepaguos vaiko, kaip mama. Galite labai elegantiškai pasakyti, kas padeda Jums, kai mažylė įsiverkia. Nors... spėju, kad prie Jūsų nėra reikalo mažylei verkti :) Paorganizuokite, kad tėtis daugiau laiko būtų su mažyle, jei tai tik įmanoma... Lai jie apsipranta vienas prie kito... Turite išmokti uždaryti namų duris ir palikti viską kitam suaugusiajam...
Jei tenka palikti dukrą močiutei, taip pat pasirūpinkite bendravimo puoselėjimu. Kad vaikas nepasiliktų tik tuomet su močiute, kai Jūsų nėra. Atsirastų daugiau ramybės. Priešingu atveju mažylė gali kitus žmones dar susieti su mamos dingimu...Bet nebūtinai...
Naktinis miegas pas mažus vaikus gali kisti ramybės atžvilgiu. Nebūtinai tai susiję su vaiko palikimu. Tačiau žindymas labai veiksminga priemonė saugumo atstatymui. Vaikai iš tiesų krūtį ima ne tik dėl alkio poreikio. Iš nesaugumo ir pan. taip pat papulis - geras draugas :)
Turite išmokti atrasti laiko ir sau. Nebūtinai pabėgti iš namų. Nebūtinai 6 valandom. Iš laiško susidaro įspūdis, kad esate pavargusi. Ir tai būtų labai normalu.Turite prašyti pagalbos kitų, artimųjų. Vienoms mamoms norisi pasitvarkyti ramiai - tuomet vaikučiu rūpinasi kiti. Kitoms mamoms norisi pabėgti iš namų prasiblaškyti. Dar kitos skaito. Kitos eina maudytis ar sportuoti. Dar kitoms reikia tiesiog nerūpestingai būti su vaiku - tuomet kiti padeda buityje. Atraskite laiko sau Jums priimtina forma. Išmokite prašyti pagalbos artimųjų.
Mamystė - tai auka. Niekas Jūsų nepakeis vaikui. Tačiau nelikite viena.
Taip pat atminkite - kiekvienas žmogus skirtingai konstruooja savo socialinį tinklą. Vieni kūdikiai šypsosi visiems, džiaugiasi visais. Kiti - labiau susikoncentravę į mamą atras kitokį kelią į pasaulį tarp žmonių. Būkite jautri savo vaiko pasirinkimui. Nelyginkite jos su kitais. Kas iš to? Kelkite klausimą: kam kūdikiui svetimus žmones arti prisileisti? Taigi dar ne laikas. Dar ne laikas išsiskyrimui su mama...
"Laba diena ...vel sedau rasyti Jums. Nes pasitikiu. Nes Jus tokia Tikra Mama. Dar ir su neikainuojamom ziniom Zinot,Jusu svetainej radau tai,ko ieskojau Samoningos,sviesios mamystes atspindzius.TOKI vidini nusiteikima.Busena.. Aciu Turiu kelias rupesti keliancias situacijas. Pradedu atsargiai itarti,jog mano 1,5m.dukryte manipuliuoja verkdama.Kelis kart ir kojytem patrepsejo..Kol dar tai istiesu neisivaziavo,noreciau zinot kur mano klaidos? As tikrai reaguoju i jos verksma..Ar iseitis is tokios situacijos leisti paverkti?..Jei negaliu duoti ko ji nori, paaiskinu,kad pvz.tas kamuolys vaiku,jie dabar zaidzia.,arba ta gelyte tetos,negalim jos skinti,bet gali pauostyti ir pan. Antroji situacija taip pat susijus su verksmu.Kai reikia isvalyti dantukus...Nors valom nuo pirmuju atsiradimo,dabar tai tapo problema.Nepadeda(dazniausiai) nei zaidimai,nei tai,kad salia dantis valosi tetis..Protestas..Riksmas didziausias..(vakar ramiai graziai issivalem kartu su vilku ir pora meskiuku ) Galvoju koks elgesys tokiu atveju tinkamiausias?Juk isvalyt dantukus isties svarbu...Bet ar valymas lipant per vaiko riksma normalu?... Su geriausiais linkejimais Jums"
1,5 metų vaikas tikrai nemoka manipuliuoti. Nebent pati to išmokėte. Kaip tai vyksta? Vaikas verkia truputį - Jūs nekreipiate dėmesio, vaikas verkia labiau - jūs nekreipiate dėmesio, vaikas verkia taip, kad jūs negalite apsikęsti ir sureaguojate - nesvarbu, kaip. Pvz. paimate ant rankų, pažiūrite į vaiką, pakalbinate. Taip tarsi pasakote vaikui: va, kai taip rėki, tai aš tuomet jau reaguosiu. Visko, ko vaikas nori, duoti negalima. Tai tiesiog neįmanoma. Tačiau po skausmingo verkimo Jūsų paaiškinimas, pakalbėjimas su ja, gali pastiprinti verkimą.
Aš rekomenduoju užbėgti ašaroms už akių. Tiksliau, pataupyti vaiko diskomforto būsenas. Ir paaiškinsiu, kodėl. Kai mažas vaikas verkia, jis dažnai taip išreiškia savo nepasitenkinimą. Suaugusiam taip pat kaupiasi nepasitenkinimas. Tačiau mes galime kažką padaryti. Pvz. jei mums trukdo per garsi muzika, mes patildome ją ir t.t Maži vaikai labai priklausomi nuo mūsų. Jie turi ribotas galimybes padaryti įtakos juos supančiai aplinkai. Todėl labai svarbu pastebėti vaiko būsenas. Nereikia laukti, kol vaikui bus visai blogai. Galima sureaguoti ir į mažas nepasitenkinimo būsenas. Dažnai suaugę sako: nieko, pakentės. Aš sakau - o kam? Kai vaikas jaučia daugiau komforto, jis ramesnis, labiau patenkintas savimi, aplinkiniais. Jam viskas geriau. Man labai padėdavo kūdikių gestų kalba, nes jos pagalba mažius išreikšdavo tai, ko jam reikia. Nereikia vaiko versti iškęsti jam nemalonias būsenas. Tai negrūdina asmenybės. Dažnai būna vaikas suirzęs, kai iš jo tikimasi ne pagal metus, pvz. per ilgai paliekamas vienas, per daug savarankiškumo suteikiama, per mažai žaidžiama su juo ir t.t.
Ar leisti vaikui verkti ar ne? Užduokite šį klausimą kitaip: ar leisti kitam žmogui verkti ar ne? Skamba jau keistokai, ar ne? Vaikai tokie pat kaip ir mes. Kartais juokiamės, kartais verkiame. Vaikų ašaras reikia tiesiog priimti. Svarbiau yra atspindėti jausmą, nes verkti galima ir iš pykčio, ir iš liūdesio, ir iš baimės. Kai verkia suaugęs, mes norime jį paguosti. O kartais jaučiame, kad geriau palikti paverkti. Taip ir su vaikais. Mamos ypač gerai jaučia, kada reikia paguosti, kada prieiti, o kada tiesiog švelniai išbūti. Jei vaikui verkiant Jūs kankinatės, širdis nerimsta, tai nesikankinkite ir vaiko nekankinkite. Aš neskaitau tų knygų, kur mamos mokinamos paminučiui iškęsti vaiko klyksmus. Man tai - truputį nenormalu. Nei vaiko, nei mamos atžvilgiu.
Kai vaikas nenori atlikti tam tikrų procedūrų, pvz. dantų valymo, vandenuko purškimo į nosytę slogai esant, ir t.t. ir pan., užduokite klausimą: kada žala bus didesnė - ar kai vaikas paverks ar kaip bus atliktas tam tikras darbas?
Taip kad išsaugokite savo ramybę ir valykite dantis vaikui. Darykite tai kūrybiškai :) Nebūtinai, kai vaikas prieš miegą jau labai pavargęs. Pažaiskite dieną. vaikai tam tikrame amžiuje pradeda nemėgti manipuliacijų su jų kūnu. normalu. Bet dantis valytis reikia.
Mano sūnus susirgo. Vakar jam teko duoti žvakutę nuo temperatūros. labai nepatenkintas liko. Kur jau ten. Didelis gi jau, o tokia procedūra... Aš tik švelni buvau ir rami. Ir jis patikėjo manimi, kad kitos išeities nėra. Vaikai mumis labai tiki. Tam tikrose situacijose tiesiog turime iškęsti vaiko verkimą vardan kito didesnio tikslo. O vaikai apsipras, kad tai neišvengiama.
Kviečiu aktyviai ir toliau užduoti klausimus bei sulaukti atsakymų.
Pasibaigus vasaros atostogoms, veikla pagreitės :)
Dėkui visiems už pasidalinimą savo sunkumais. Skaitančiųjų daugiau. Dažnos problemos yra labai universalios. Nepasilikite su savo bėdomis vienumoje. Susiraskite pagalbos.
Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, teikiamos konsultacijos namuose.
"Sveiki, Turiu 2,7 metukų sūnelį. Jis kalba tik savo kalba arba zenklais, na, dar vos kelis visiem suprantamus žodžius. Su sūnum neįmanoma susikalbėti, jis visai neklauso, kandžiojasi iš visų jėgų, gnaibosi, braižosi, mušasi... Anksčiau dar eidavo jį nuraminti, pasakius, kad skauda: apkabindavo, paguosdavo, papūsdavo, kad nustotų skaudėt. Pasakius griežtesniu tonu NEGALIMA - klausydavo. Reikalai pablogėjo kai susilaukiau dukrytės. Jai dabar jai 3 savaitės.
Nežinau ką bedaryti, kad jis liautūsi. Rankos man iki kraujo sukandžiotos. Tėvo taip pat neklauso, nors anksčiau net jo griežto žvilgsnio bijodavo. Tuoj pulsiu į depresiją.
Žinau, kad vaikai taip atkreipia dėmesį, tačiau net žaidžiant kartu su juo arba skaitant knygutę jis pradeda kandžiotis...
Kai vyras grįžta iš darbo užsiima tik su vyresnėliu. Kol mažylė miega stengiuosi su juo daugiau pabūt, žaisti, bet jis eina į lauką ir žaidžia ant smėlio. Su manim kartu žaisti nenori. Arba turiu tik tupėti šalia ir žiūrėti kaip jis žaidžia. Kol dukrą maitinu, jam skaitau knygelę. Bet dukrytę beveik visad turiu laikyti rankose, nes bevalgydama užmiega, o kai padedu - iškart pabunda ir taip kaip užburtas ratas kasdien...
Į darželį nėjo ir su vaikais visai nebendrauja (tik su manim, tėvu, ir kartais su seneliais bei kitais artimaisiais). Gyvenam Norvegijoje. Mažesnių vaikų ir už jį jaunesnių matė daug, nes turi vyro brolis dukrą ir gan dažnai mato, bet žaislų mergaitei neduoda, kartais net skriaudzia be jokios priezasties.
Tiesa, kai pirmą kartą pamatė sesę ligoninėj su manim, jis išsivedė už rankos tėtį su močiute lauk. Teko jiems važiuoti namo... kitą dieną grižau ir aš su mažyle, tai sūnelis spjovė keliskart ant manęs sakė "sese kaka" ir išėjo lauk. Vėliau išsivedė močiutę ir aiškiai rodė, kad aš nepageidaujama.
Žinau, kad vaikas labai prisirišęs prie manęs, nes vyras ilgai dirbdavo ir su sūnum mažai bendraudavo arba grįžęs užsiimdavo savais reikalais. Taip pat žinau, kad vaikas jau "sugadintas", nes iš tėvo pusės jam buvo atsakoma tuo pačiu. Jei jis kanda, jam kandama atgal ir pan. arba gaudavo su ranka per užpakalį. Neneigsiu, kad aš nei karto jo nemušiau, nes keliskart buvo trūkusi kantrybė (bet jis nei karto neverkė kai gavo nuo manęs mušt, nes veikiausiai tai buvo simboliškas rankos pakėlimas, bet ne daugiau, nes man per daug skauda širdį matyti vaiką verkiantį).
Prašau man padėti ištaisyti padarytas klaidas. Jau kurį laiką kai padaro ką nors negero aiškinam ramiu tonu, niekas ant jo nešaukia, nemuša. Taip pat kai kanda nors ir iki kraujo, tačiau stengiamės pasakyt kuo ramesniu tonu, kad man skauda, kad daugiau taip nedarytų. Bet tai neveiksminga. Nepadeda ir pasakymas "jei aš tau įkasčiau tau juk skaudėtų, verktum... Man juk irgi skauda". Dabar vienintelė paguoda geri orai, nes tada abu vaikus įsodinu į vežimuką ir pusdienį prasivažinėjam...
Nežinau ką daryt, kaip man elgtis su vyresnėliu? Jau kelios dienos labai muša sesę, ir gražiuoju aiškinu ir piktuoju ir net lupti gavo (spyrė į galvą mažylei). Pastebejau, kad baisiausia būna kai paimu dukrą pamaitint. Sūnus uždengia krūtį, po ilgų aiškinimų ir mažosios verkimų sūnus pats jos galvytę nustumia prie krūties, bet tada nepraleidžia progos nuskriaust, įgnybt, įkast. Kai kanda, šiek tiek padeda pasakymas, kad nulūš dantukas ir negalėsi valgyt. Kai gnaibosi - niekas nepadeda.... Sūnų pati maitinau iki pusantrų metų ir jam išties didelis stresas buvo kai nutraukiau...
Ką man daryti? Kaip reaguoti į jo skriaudimus? Kantrybei trūkus ir nesusivaldžius vėl gauna per užpakaliuką ar rankytes.... Nebežinom kaip su juo elgtis, nes niekas nepadeda... Nei pagyros, kad gražiai elgiasi jau kurį laiką (max. vieną val), nei skatinimas, kad ką nors gaus už tai jog neskriaus sesės... Jaučiuosi beviltiškai ir pervargus... Prašau padėkit...
Su didžiausia pagarba Nusivylusi Mama"
Miela Mama, skaičiau Jūsų laišką ne vieną ir ne du kartus. Esu tikra, ne Jūs viena tai išgyvenate ir taip jaučiatės...
Norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį, kad Jūsų vaikas nėra sugadintas. Kai tik įsikalate sau tokius dalykus į galvą, tai tuoj pat atsiranda noras kažką taisyti. Vaiko netinkamas elgesys - tai ne sulūžęs dviratis, kurį reikia taisyti. Veikiausiai tai mažylio frustracijos pasekmė. Pagalvokite, jam teko per pakankamai trumpą laiką išgyventi daug netekčių. Buvo nutrauktas žindymas (o galėjote tęsti laimingai ir toliau...), dabar dar vienas svetimas daug dėmesio reikalaujantis objektas. 3 savaitės tik. Sūnui reikia laiko apsiprasti. Vieniems pavyksta lėčiau, kitiems - greičiau.
Bet kokiu atveju ši situacija iš abiejų tėvų reikalauja pakantumo vaiko elgesiui. Sustabdykite užburtą smurto ratą savo šeimoje. Apie nemušimą ir smurtą esu jau rašiusi, daug pasisakiau facebook - Augink atsakingai. Pasiskaitykite.
Neramina tai, kad esate įbauginę vaiką žvilgsniais, tonais. Kas čia per baimės auginimas? Kam Jums to reikia? Norite, kad vaikas iš žvilgsnio Jūsų bijotų??? O gal geriau lai Jūsų ir Jūsų vyro akyse jis mato meilę, pagarbą jam, pakantumą? Pamąstykite patys, kokių santykių su vaiku norite. Ir nereikalaukite iš vaiko to, ko patys nedarote. Jūs rėkiate, pykstate ant jo, mušate jį - jis tą daro su sese. Tokios primityvios reakcijos nusižiūrimos moment. Vaikai labai greitai pagauna, kad taip galima išlieti nepasitenkinimą, pavydą, pyktį, liūdesį ir t.t.
Vaikai elgiasi agresyviai ne iš dėmesio reikalavimo. Net neabejoju, kad Jūsų sūnus dėmesio reikalaudavo anksčiau kitaip. Bet kas belieka tokiam pypliui, kad ir į jį atkreiptų kas nors dėmesį???
Nesiteisinkite, kad nelaiko kantrybė, kad vaikas neverkia, nes tai buvo tik simboliškas rankos pakėlimas... Suprantu Jūsų bejėgiškumą, bet nepateisinu smurto... Ugdykite savikontrolę. Keiskite savo primityvias reakcijas. Pasikeis ir vaiko. Tik dabar tam reikės ne dienos ar dviejų.
Esate pavargusi. Auginate du vaikus. Turite susėsti su vyru ir pamąstyti, kaip kitaip suorganizuoti savo kasdienybę, kad stogas nevažiuotų ir vaikas nesikankintų. Liaukitės mušti vaiką. Liaukitės rėkti. Liaukitės demonstruoti destruktyvų pyktį. Dažniau rodykite meilę, dažniau patys apsikabinkite. Mylėkite, mylėkitės, susitelkite. Jūs - šeima. Ne tik pinigų vaikams reikia. Jiems reikia psichinio tėvų stabilumo. Pasverkite, kokią kainą mokate už tokį gyvenimą, kokį dabar turite. įsiklausykite į savo motinišką širdį: kaip norėtumėte pasielgti?
Vaikui reikia bendravimo, reikia įstaigos, kurioje jis susirastų draugų. Vaikui reikia pastovumo. Ir jūs pailsėtumėte. Netemsite amžinai visko viena. Arba... kaip po visko atrodysite ir jausitės?
Jūs ir Jūsų vyras - du žmonės - esate atsakingi už savo šeimą. ne tik už gardesnį duonos kąsnį, bet ir už vaikų psichologinę savijautą. Ir už savo.
Vaiko pavydas sesei - normalu. Pakančiai reaguokite į brolio pyktį, rodykite, kaip galima mylėti ir saugokite nuo mažylio, kuris labai labai mažas, kad suvoktų pavojų sesės gyvybei, kūdikėlį. Bet su meile. o ne grobuoniškai. Ne kaip nuo monstro. Saugokite, kaip nuo kenčiančio vaikelio...
Nereikalaukite iš vaiko meilės sesei. Pakolkas jam ji - svetimas konkurentas. Rodykite sūnui savo meilę jam, įrodykite jam, kad jį mylite. Vaikas atgaus sielos ramybę, nurims audros.
Pamasciau, kad niekas kitas man geriau nepasakys, negu zmogus kuris pats turi tokios patirties :) o gal kartais is sono ir situacija lengvesne atrodo… Pasiule man grizti I darba ir esu baisiai pasimetus. Is vienos puses tu papildomu pinigu niekada nebus per daug, plius arteja sildymai, mot.pasalpa apkarpyta. Bet is kitos puses mazylei neseniai suejo metukai, net vaiksciot viena nemoka L jauciuos pati blogiausia mama, nes giliai giliai sirdyje visai noreciau veiklos, atsakomybes... bet ar to vertas paliktas vaikas? Bukit gera parasykit is patirties ar atsukus laika atgal iseitumet i darbeli vel? Buciau labai dekinga uz atsakyma..."
Miela mama,
visų pirma, noriu pasakyti, kad esate savo vaikui pati geriausia mama pasaulyje. Kitaip ja nebūtumėt :)
Vien jau tai, kad keliate klausimą sau tokį - rodo, kad Jums ne vis vien. Tai dar vienas taškas į Jūsų geros mamos sąskaitą.
Atsisėskite, atsipalaiduokite ir pagirkite save :)
Manau, labai tinkamai sveriate galimus variantus ant svarstyklių. Kai sunku apsispręsti, siūlau pagalvoti apie sprendimo žalą ir naudą. Labai racionaliai.
Kuo turėsite pasirūpinti, kai išeisite į darbą?
Kiek gausite atlyginimo?
Atskaičiuokite visas kelionės, pietų ir pan. išlaidas. Nepamirškite, kad į darbą reikia naujo garderobo. Dar visokias kitokias išlaidas priskaičiuokite. Nepamažinkite, o pridėkite prie sumos 5 proc nenumatytų išlaidų.
Kiek kainuos vaiko priežiūra? Ir kokios jos norėsite? Lopšelis ar auklė?
Viską suskaičiuokite. Tik ne iliuziškai, ne pagerintai, o realiai. Ir pažiūrėkite, kiek lieka pinigėlių.
iš tos sumos atimkite 20 proc - dėl vaiko sirgimo, vaistukų. Ir duok Dieve jam sveikatėlės :)
TURITE SVORĮ ANT VIENOS SVARSTYKLIŲ LĖKŠTĖS.
Pereikime prie kitos.
Jūsų mažas vaikas, kuriam dar kaip niekad labai reikia mamos, savo vienus svarbiausių gyvenimo etapų pradės leisti ne su mama. Negalime jos paklausti, kaip ji jausis dėl to. Galėsite tik stebėti reakciją vaiko į išsiskyrimą su mama. Bet Jūs puikiai jau nutuokiate, kaip jausitės Jūs. Esate pasimetusi. Vadinasi, neabejinga. Nesitikėkite, kad kas nors mylės vaiką taip, kaip gali mylėti tėvai. Svarbiausia - priežiūra kokybiška. Morali ir atsakinga asmenybė. Ji gi bus Jūsų vaikui pavyzdys ne valandą ir ne dvi.
Ant šitos lėkštės padėkite ir svarbią savo gyvenimo misiją - mamystę. Neskubinkite įvykių ir vaiko augimo. Niekam nebus į naudą.
Jūs norite atsakomybės? Turite jos į valias. Esate labai reikšminga savo vaikui. Jis gal ir nepadėkos, kad užauginote. Bet Jums didžiausia padėka bus jo sėkmingas gyvenimas. Padėti gerus pamatus galite tik Jūs. Tiksliau, tai labiau Jūsų atsakomybės reikalas, o ne auklės ar darželio.
Jūs norite veiklos? Junkitės į kokį nors klubą, darykite ką nors. Augant vaikui atsiras vis daugiau laiko sau. Kol dar galite negrįžti į darbą, užsiimkite savo mamyste ir savimi. ir savo vaiku. ir savo šeimos puoselėjimu. Pildykite savo svajones. Nelaukite pensijos.
Kai vaikas bus pakankamai savarankiškas, kad galėtų tarp svetimų gerai jaustis - pamatysite, kokia rami bus mamiška širdis, kai vesite į darželį. Net ir į valstybinį.
Manau, kad į mažą augančią vaiko asmenybę reikia investuoti labai daug - laiko, buvimo kartu. Kad augimas būtų lengvesnis. Kad santykiai būtų darnesni. Ir Jūsų su vaiku. Ir vaiko su visu pasauliu.
Jei aš atsukčiau laiką atgal, nebūčiau grįžusį į profesinę veiklą iki dabar. Būčiau tik pasidarbaliojus šen ar ten. kad žmonės nepagalvotų, jog dingau. Nesvarbu, kokios yra karjeros galimybės. Man svarbu, kad užauginti psicchologiškai atsparią asmenybę aš turiu tik vieną jo vaikystę. Rudenį mano sūnui bus trys metai. Tačiau aš neturėjau alternatyvų. Dabar darbą renkuosi labai paprastai - stengiuosi nedirbti, kai nereikia. Nes labai mėgaujuosi savo mamos vaidmeniu. Kiti vaidmenys - moteris, mylimoji, meilužė, dukra, draugė, psichologė, sesuo, kaimynė, vartotoja..... Jie dabar nėra tokie reikšmingi.... Nieko nėra laikino.... gyvenu pačius gražiausius savo metus :)))
Organizuoju užsiėmimus mamoms ir tėveliams apie vaikus. Ir ne tik apie juos. Kalbame apie mamystės kelią, tėvystės kelią. Smagu, kad vis daugiau įvairių Lietuvos mamų klubų susiorganizuoja švietėjiškos veiklos. Nes mamoms labai trūksta palaikymo, paramos, užuojautos ir, žinoma, psichologinės pagalbos. Kiekvienas užsiėmimo dalyvis turi galimybę užduoti sau aktualų klausimą, gauti atsakymą. Vyskta darbas: širdyse ir prote.
Džiugu, kai sulaukiu dalyvių atsiliepimų. Dalinuosi jais. Labiausiai laukiu kritikos, tačiau pas mus žmonės dar tikrai nedrąsūs :)
* Seminaras, skaitytas Ramunes Zelionienes, paliko dideli ispudi. Apie sudetingus dalykus kalbeta paprastai, is praktikos, atkreiptas demesys i tai, kas savaime suprantama, tik kartais musu paciu norima nuslopinti ir nekreipti demesio (dvigubo standarto taikymas, elgimasis su vaiku taip, kaip norima, kad su mumis elgtusi, buvimas su vaiku atvirais iki galo). Manau, kad tokiu seminaru reikalingumas negincytinas - tokiu budu gauni teorines informacijos, kaip geriausia elgtis vienoj ar kitoj situacijoj, gali padiskutuoti, pasidalinti patirtimi. Tokio pobudzio informacija parteikta specialisto lupomis yra ne tik labai naudinga, bet ir reikalinga, juolab, kad literaturos juroj sia tema galima pasiklysti, reikia moketi atsirinkti ir vertinti atsargiai (tai irgi buvo akcentuota seminaro metu)."
*Džiaugiuosi, kad teko sudalyvauti seminare, apie vaiko auginima,apie mamos būseną. Galiu pasakyti, kad tai buvo pirmasis kartas, kai dalyvauju tokia tematika seminare. Sužinojau daug naudingų dalykų, jis padėjo man į motinystę pažvelgti iš kitos pusės, gimus antrajai dukrytei buvau per daug pasinėrusi į visokius buitinius rūpesčius, nežinojau kaip suderinti namų ruošos darbus, kūdikio priežiūrą ir dėmesį vyresniajai dukteriai, kuriai pasaulis, gimus sesutei apsivertė aukštyn kojom. Jaučiausi pavargusi nuo nuolatinių vyresniosios dukters isterijos priepolių, rūpinimosi dviem vaikučiais. Psichologė, padėjo suprasti, kad ne buitiniai dalykai, ne idealiai sutvarkyti namai, nuolat garuojantis maistas ant stalo yra svarbiausia, o vaikų interesai ir jų poreikiai, bent kolkas kol jie mažiukai ir jiems ypatingai reikia mano meilės ir dėmesio, kad jie užaugtų dorais ir laimingais vaikais. Psichologė, padėjo pažvelgti į motinystę iš gerosios pusės, padėjo suprati, kad kartu su vaikais kiekvieną dieną augu bei tobulėju ir aš, kad būtent iš jų galiu pasimokyti kantrybės ir vaikiško nerūpestingumo. Nesakau, kad iš karto grįžusi namo pradėjau kitaip elgtis, bet po truputi pradėjau į viską reaguoti ramiau, bandžiau įsijausti į vaikų jausmus, ir supratau, kad vyresniajai mano mergytei reikėjo ypatingos meilės ir dažnesnių pasikalbėjimų bei apsikabinimų, nes gimus sesei ji matė tik rėkiančią mamą, ir laimei dabar galiu pasakyti, kad isterijos mūsų namuose jau retas dalykas, vyresnioji tapo tikra mano pagalbininkė, išmokau džiaugtis ir kūdikio kiekvienu nauju pasiekimu, jos šypsena, gugavimu, galiu pasakyti, kad išmokau džiaugtis motinyste. Supratau, kad kartaisi reikia paprašyti ir artimųjų pagalbos, nes anksčiau retai stengiausi tai daryti, kadangi nenorėjau pripažinti, kad nesugebu pati susitvarkyti, bet dabar žinau, kad vaikams reikia pailsėjusios ir linksmos mamos, todėl į vaikų auginimą stengiuosi įtrauksti vis dažniau ir tėvelį bei senelius. Taip pat, psichologė pateikė labai gerą vieną pavyzdį, kaip elgtis mamai, kai vaikas supykęs mėto savo žaislus, sprendimas pasirodo labai paprastas, tiesiog atimti tą žaislą iš vaiko ir niekada negražinti, mano atveju užteko atimti iš vaiko pora žaislų ir vaiko toks elgesys daugiau nebepasikartojo. Todėl galiu pasakyti labai didelį ačiū psichologei Ramunei, už jos seminarą ir visiems kas prisidėjo prie jo rengimo bei suorganizavimo. Labai tikiuosi, kad tai ne paskutinis toks seminaras mūsų miestelyje
*Del seminaro: na man tai labai padejo isijausti i vaiko vaidmeni tie ypac vyke palyginimai “o jei vyras parsivestu nauja blondine ir iseitu su ja miegot? Nes ji nauja ir jai reik rupescio?” :D arba “kai plepam su draugais ir prieina naujas zmogus mielai ji priimam i pokalbi, o atejusio SAVO vaiko - negirdim”. Dar vis pritaikau stebejima ir pagyrima kai mazoji viena zaidzia.” Vykes laikas, kai gali pabuti su savim, su savo mintim ir mamiskai paplepeti su kitom mamoms prie arbatos puodelio.
Norėčiau padrąsinti visus šio ir kitų tinklaraščių skaitytojus kreiptis pagalbos, jei atm yra poreikis.
Paskaičius internetinius komentarus, susidaro įspūdis, kad eiti pas psichologą, o dar jį į namus pasikviesti - gėda. Daug žmonių galvoja, nejau pati nesusitvarkysiu, nejau mes tokie problematiški ir t.t. ir pan.
Patys psichologai kreipiasi pagalbos, kai to reikia. Svarbiau yra laiku kreiptis ir nepakenkti nei sau, nei vaikui. Problemas sprendžia (arba ne) pats žmogus. Su pagalba, arba be jos. Bet problemų nesprendžia laikas. Laikas gydo žaizdas.
Kaip rodo mano asmeninė konsultacijų namuose praktika - namų vizitai yra labai efektyvūs.
Laba diena. Labai dziaugiuosi ir dekoju,kad Jus esat..Aciu uz profesionalia ir svarbiausia, gyva,isgyventa informacija.Noriu jusu paklausti kada vaikui geriausia eiti i darzeli ir kodel.Mes gyvenam Norvegijoj.Sioj geroves saly vaikus i darzeli atiduoda jau nuo 10men.ar1 metu tikrai.Mano visa esybe tam priesinas.Musu mergaitei 17men.Zinoma, mes augam namie.Kartu.Taciau nezinau ar galesim taip augti dar metus ar du..Todel noriu visos tikros informacijos apie tai,kas vyksta su vaiku kai jis pradeda lankyt darzeli.Noriu,kad tas etapas butu mums kuo sklandesnis... Is anksto dekoju.Su geriausiais linkejimais
Visa reikiama informacija apie tai, kas vyksta su vaiku - prieš Jus. Tai - Jūsų vaikas. Labai svarbu, ką sako Jūsų širdis. Mamos širdis neklysta. Jei tik jai netrukdo protas. O pastarasis yra veikiamas lūkesčių, stereotipų, aplinkos spaudimo ir pan.
Vaikai labai skirtingi. Vieni jau nuo mažų dienų parodo savo elgesiu, kad jiems reikia didesnės grupės nei šeima. Kitiems iki trejų metų - mama, auklė, močiutė ir pan. - pati geriausia kompanija augti.
Susikoncentruokite į dabar, į šį pusmetį. Negalvokite, kas bus po metų ar dvejų. Pakeisti nuomonę galėsite bet kada. Būkite it roliau jautri savo vaikui ir nepraleisite tinkamo momento, kada jau vesti į darželį.
Sveiki, Netiketai aptikau Jusu svetaine ir tikrai apsidziaugiau.Labai domiuosi seimos psichologija ir stengiuosi palaikyti seimoje sveikus santykius :)Butu labai idomi Jusu nuomone del vaiko jautrumo.Auginu 2 mergaites. Vyresnioji si rudeni eis i mokykla. Mus kartais trikdo jos jautrumas. Na galbut ne tiek trikdo, kiek neramina.Mergaites jautrumas (galima sakyti aikstingumas) nuo mazens - neispasakytas. Jautrumas daug kam - skoniui (labai isranki maistui ir didelis demesys kreipiamas maisto isdestymui leksteje - svarbu kad nesiliestu vienos rusies maistas su kitu), skausmui (vos vos uzsigavusi laaabai ilgai ir laaabai garsiai verkia - tiesiog spiegia ir visa iskaista, nors tik truputi ir tikrai nestipriai uzkliuvo. As jau nekalbu apie toki kasdieni darba kaip plauku sukavimas - labai sunku vaikui istverti, nors atrodo - jei sepetys truputi ir papesa, na...galima pakenteti...), tarpusavio santykiams (vaika gali pravirkdyti vos grieztesniu tonu pasakytas prasymas (kai tenka kartoti daug kartu - pvz. pasikloti lova ar susitvarkyti stala). Mes su mergaite bendrauti ir zaisti stengiames itin atsargiai, bet nebuna dienos be asaru...Svarbu tai, kad tas jautrumas auga kartu su vaiku. Pleciasi vaiko akiratis ir atsiranda nauju 'ijautrintu' sriciu. Buciau labai dekinga uz Jusu nuomone ir patarimus kaip mums graziau ir sekmingiau draugauti su dukrele :)
Kai vaikas gimsta, jis jau gimsta savimi. Jo uniklaumą reikia tiesiog priimti. Jūsų dukrytė ypač jautri estetikai - žinote tai, belieka puoselėkite jos poreikį grožiui. Gal tai būsimoje garsi stilistė...
Vaikai nuo mažų dienų labai atsirenka, kokių maisto produktų jiems reikia. Todėl valgo ne viską. Pasitikėkite labiau savo vaiku. Jei kyla nerimas, padarykite kraujo tyrimus, stebėkite svorį. Jei objektyvūs duomenys tvarkoje - problemos nėra. Tik šiokie tokie gyvenimo nepatogumai. Bet sutikite, net ir vaikai turi teisę valgyti tai, ką nori.
Skausmo pajautimas yra labai subjektyvus. Tai Jums - tik truputį ir visai neskauda, o jai - labai skauda. Tiesiog priimkite tai. Kai patikėsite JOS skausmu, žinosite, kaip tinkamai sureaguoti. Įsiklausykite į vaiką. Lygiai tas pats galioja ir plaukų šukavimui. Čia Jums galima pakentėti, o jai - ne :)
Tai, kad vaikas verkia nuo griežtesnio tono - nieko blogo nepasako apie vaiką. Tai informacija suaugusiajam, kad reikia labiau save kontroliuoti ir nenaikinti jautrios vaiko sielos su savo girežtumu. Vaiko jautrumas yra vertybė. Nereikia norėti, kad jis dingtų. Bet daug kartų priminti vaikui apie ką nors galima ir draugišku tonu. O jei negalite, geriau nekartokite. Susiorganizuokite kitokią priminimų sistemą. Galima daryti dienos darbelių planus, su peišinėliais, kad vaikas pats galėtų sukontroliuoti, ką jau padarė, o ko dar ne. pažvelgkite į tai nei į kaip buities naštą, bet kūrybiškiau, žaismingiau :)
Nesistenkite kažkaip išskirtinai su mergaite elgtis. Tiesiog labai svarbu ją išmokti priimti tokią, kokia ji yra. Daug kartų perskaičiau Jūsų laišką. Ir girdžiu tarsi, kad vaikas tol taip elgsis, kol pagaliau patikėsite ja. kad jai ir skauda, kai Jums dar neskaudėtų. kad jai ir liūdna dėl griežto tono, kai Jums dar nebūtų liūdna. Vaikai labai atkaklūs. Jie nori būti savimi. Nekeiskite vaiko. Tačiau savo specialiai atsargiu elgesiu pastiprinate kai kurias išmoktas reakcijas. Jūs tarsi norite, kad ji būtų ne tokia jautri. bet ji būtent tokia jautri yra. Tai yra Dievo dovana. O jūsų rūpestis - išmokti su ja elgtis. Svaerbu atkreipti dėmesį, kokią ugdymo įstaigą lankys, kokia mokytoja bus, kokį būrelį lankys, kokie žmonės ją sups. Pasirūpinkite, kad sielos jautrumas nebūtų užmuštas. Tuomet jis pražydės gražiausiomis spalvomis. pakolkas dukrytė tarsi nori, kad jos jautrumas būtų apskritai kaipo toks priimamas.
Radau Jūsų blogus ir apsidžiaugiau - jūsų propoguojamas mamystės stilius tobulai artimas mano suvokimui. Labai smagu rasti bendraminčių, nors ir virtualiniame pasaulyje. Norėčiau Jūsų patarimo/pagabos/nuomonės - kuo nors, kas leistų nenuleisti sparnų. Mano situacija nežinau ar tipinė, tad aprašysiu trupučiuką plačiau: vaikelio laukėm dvejus metus, pastojau po stimuliacijų - tai medicininė pusė. Šalia jos buvo nuolatinis domėjimasis motinyste, nėštumu, vaikiuko auginimo ir natūralaus maitinimo klausimais ir žinojimas, kad vaikelis būtinai ateis. Buvau įsitikinusi, kad mamystė (žiauriai patiko šis Jūsų terminas : ) ) yra šviesiausia ir nuostabiausia moters patirtis, buvau ir tebesu įsitikinusi, kad vaikas ateina pamokyti mūsų gyvenimo grožio, kad kūdikiai viską supranta ir jaučia nuo pat pastojimo. Tad kai išvydau dvi juosteles buvau laimingiausia... Nėštumas praėjo labai sklandžiai, laksčiau ir bėgiojau iki pat galo, lankiau kursus, piešiau mandalas, ruošiausi/kaupiausi psichologiškai, buvau tikra, kad gimdysiu natūraliai (be nuskausminimo), na bent jau pasistengsiu kiek įmanoma, kad maitinsiu natūraliai nuo pirmos akimirkos, ir svajojau, svajojau, kaip man padės mano šiltą kamuoliuką ant nuogo pilvo. Mažoji neskubėjo gimti, mane net paguldė į patologinį, bet ji neleido gydytojams pasireikšti ir nusprendė juos aplekti: sąrėmiai prasidėjo natūraliai, viskas vyko pakankamai greitai, kai paprašiau nuskausminamųjų jau buvo visi 10 cm atidarymo, man pasakė kad tuoj susitiksit ir ... ir viskas baigėsi cezario pjūviu, mano maža dukrytė buvo per didelė siaurai mamai - tam nebuvau niekaip pasiruošiusi., ir nors viskas pavyko sklandžiai, užgijau be didesnių nemalonumų, bet sieloj liko didžiulis kraujojantis randas, kad nebuvo to pirmo susitikimo ant krūties, kad vietoj mano šiltaus glėbio ją pirmosiomis gyvenimo akimirkomis prausė-svėrė-tikrino-pakavo... kad vietoj mano pieno ji gavo mišinį, nors kai ją atnešė jau man - maitinau ją pati... Jaučiuosi kalta, kad nesugebėjau duoti jai teisingos, gražios, saugios pradžios, o kai paskaičiau, kad tai atsiliepia vaikeliui, kad jie auga kitokie nei natūraliai gimę, tai pasidarė visai liūdna. Ar tai tiesa? Jei taip, tai kaip galėčiau ištaisyti, jei tai aplamai įmanoma? Dabar mums jau trys mėnesiai, bet vos kas atsitinka ne taip - jaučiuosiu 'bloga' mama, man vis atrodo, kad kitiems geriau sekasi elgtis su mano vaiku, kad nesu jai vienintė, gyvybiškai reikalinga motina, jaučiuosi 'bloga', netinkanti... Kaip atsikratyti šito varančio mane į neviltį jausmo ? Myliu ją labai, bet jaučiuosi jos neverta, nes jau pačioj pradžioj ją nuvyliau ...
Miela mama,
Jūs esate savo vaikeliui pati svarbiausia - niekada tuo neabejokite. Keliate sau labai didelius reikalavimus, todėl nusiviliate. Pamąstykite realiai: gimdymo metu padarėte gerai, kas priklausė nuo Jūsų. Deja, ne visi mūsų medikai, nėra pasiruošę nenatūralaus gimdymo suderinti su natūraliu vaikelio atėjimu į pasaulį. Čia jų, o ne Jūsų, kaltė. Buvote pasiruošusi duoti viską, ką galėjote geriausia. Tą ir padarėte. Dabar pabandykite susikoncentruoti į dabartį ir ateitį. Tyrimai nepateikia vienareikšmiškų statistiškai reikšmingų skirtumų, kad vaikai cezarinukai užaugę yra kitokie nei natūraliai gimę. Yra daug svarbesnių aplinkybių, darančių įtaką augančiai asmenybei. Esu tikra, kad Jūsų besąlyginė meilė vaikeliui ir jūsų sąmoningumas - tai jau labai daug geram pamatui sveikos asmenybės raidoje.
Labai rekomenduoju lankytis artimame Mamų klube, net neabejoju, kad toks yra šalia Jūsų. Gausite palaikymo iš kitų mamų, pamatysite, kad kitos mamos, Jūsų nuomone gal net ir prasčiau besielgiančios su vaikais, save laiko labai geromis mamomis.
Jūs tik mokotės būti mama. Mokykitės besididžiuodama. Vykdote svarbią misiją. Mylėkite save. Nesigailėkite dėl neįvykusių išsvajotų akimirkų. Mėgaukitės realiomis akimirkomis, kurias dar ilgai prisiminsite.
Vakar knygyne atradau nupigintą, bet labai gerą knygą, kurią rekomenduoju ne tik tiems, kurie turi minčių skirtis, bet ir tiems, kam gyvenimas santuokoje ir dar su vaikais sublogo.
http://www.manoknyga.lt/knyga/vienisa-mama.html
BIG knygyne antrame aukšte ši knyga kainavo apie 12 Lt. :)
Autorė labai paprastai ir suprantamai bei nuoširdžiai rašo apie įvairias situacijas po skyrybų. Tikiu, kad dauguma sąmoningų tėvų tai paskatins kreiptis pagalbos dėl santykių krizės.
Net ir darnios šeimos šioje knygoje atras daug naudingos informacijos, nes mano darbo patirtis rodo, kad šeimose tėvo vaidmuo labai dažnai būna miglotas. Kartais nėra skirtumo, ar savaitgalinis tėtis gyvena pilnoje šeimoje tuose pačiuose namuose, ar jis veda atskirą nuo vaikų mamos buitį.
Štai dar vienas laiškutis, tęsiant mūsų naują rubriką "Klausimai - atsakymai"
Labai patinka Ramunes mintys apie vaikuciu auklejima, tiesiog is jos pasakojimu viskas atrodo taip lengva ir paprasta, tik gaila, kad ne visada ir ne visos situacijos is tikruju taip lengvai yra suvaldomos. Noriu isgirsti nuomone apie pestynes del zaislu. Auginu 11men dvynukes - drakoniukes. Labai judrios, nenuoramos, nenustygstancios vietoje. Paskutiniu metu labai pradejo pyktis ir kovoti viena su kita. Ir nesvarbu, kad yra du vienodi ar bent jau ta pacia funkcija atliekantys zaislai, reikia arba to, kuri turi sese, arba abieju. Pradzioje tiesiog atimdavau ta zaisla, del kurio pestynes prasidejo, paskui, iskilus tokiam konfliktui bandydavau sudominti kuo nors kitu, na o dabar kuo toliau, tuo dazniau (iki tam tikro kantrybes lygio) tiesiog leidziu joms spresti sia situacija pacioms. Taciau mane jaudina tai, kad kazkuri vistiek lieka nuskriausta, tuomet buna asaru kalnai ir belieka paguoda ant mamos ranku ir pyktis. Taigi, ir kaip gi visgi vertetu spresti panasias situacijas? Jos dar nesupranta juk, dabar norai joms yra auksciau visko, ir jokie ten pamokymai nelabai rupi. O ka jau kalbeti apie palaukima "eileje", kol sese supasi ant arkliuko ar pan. Tenka prievarta rekiancia laikyti, kol viena pasisups, kad galetum apkeisti jas vietomis ir vel ana laikyti besispardancia ir klykiancia! Zinau, kad i kandziojimusis nereiketu reaguoti, bet mano Iruna pradejo savo dantukus labai i sese galasti, toji vargsiuke visa nuseta ikandimu zymemis. Tai kaip sitoje situacijoje deretu elgtis? Dekui labai uz pasisakymus! Toma
Miela Toma,
gyvenimas yra paprastas ir lengvas. Sudėtingu padarome gyvenimą mes - žmonės.
Gyvenime su vaikais svarbu neturėti padidintų reikalavimų nei sau, nei kam kitam. Jei mes dažniausiai pasielgiam išmintingai, tai nereikia nusiskusti galvos plikai, padarius vieną klaidą. Reikia pamąstyti, kas privertė mus netinkamai sureaguoti, kas apsunkino padėtį? Jei toleruosime savo nuklydimus ir mokysimės iš jų - tai puiku. Gal tuomet lengviau pakęsime ir vaikų netinkamą elgesį, jei jis nesikartoja nuolatos. Būna gi dienų lyg tyčia...
11 mėn. mažylės yra labai mažos, kad suvoktų dalinimosi niuansus. Bet suaugęs gali labai padėti net ir tokioms pupoms... Sutikite... Pupos - tai kur kas malonesnis Jūsų mažylių apibūdinimas nei drakoniukės. O žodis labai svarbus. Pradėkite nuo paprastų dalykų :) Nedarykite savo vaikučių tuo, kuo jie nėra :)
Taigi , toliau apie... pupas... :)
Gyvenime su vaikais vadovaujuosi paprastu principu: jei manęs niekas neprašo, ar negresia pavojus vaikų sveikatai, gyvybei ir pan. - leidžiu vaikams patiems spręsti kylančius nesutarimus. Vaikai iš prigimties - mažieji nemokyti diplomatai.
Gyvenime yra taip, kad vieni - laimi, kiti - pralaimi. Yra žmonių, kurie nuo gimimo su savimi nešiojasi laimėtojo karūną. Jiems sekasi. Jie kažkaip moka pasiimti iš gyvenimo maksimumą. Jei tai vyksta padoriais būdais, paisant šalia esančių - nuostabu. Mūsų vaikučiai mokosi bendravimo subtilybių, jie stebi savo valios, asmenybės stiprumą ir jos poveikį kitiems. Vaikai per savo ankstyvąją patirtį mokosi daryti kitiems įtaką. Tai labai svarbi patirtis. Jei vaikas išmoksta kažką savo elgesiu pakeisti, jis pradės tikėti savo galiomis, turės savyje stiprybės kažką daryti, pasitikės savo jėgomis. Tai taip vadinamas savęs efektyvumo suvokimas. Jis padeda žmogui skristi ir išbandyti tik jam gyvenimo duodamus tolius, aukščius, tarpeklių svaigulį...
Maži vaikai naudojasi primityviomis reakcijomis, galbūt todėl jie dažnai nusakomi kaip agresyvūs ir pan. Trenkti - paprasta. Kąsti - taip pat. Viso kito jie turi išmokti. Kaip netrenkti, kaip palaukti, kaip pasiimti kitą daiktą, kaip susitarti dėl vieno ar kito žaislo... Mokymasis trunka... Net nesitikėkite, kad vaikai, nuo gimimo augdami kartu, nuo gimimo tarpusavyje elgsis draugiškai kaip iš svajonės :) Mes nežinome nei charakterio bruožų, nei to, kas dedasi galvelėse :) Viena galiu pasakyti, kad jūsų mažylės greičiau išmoks bendravimo niuansėlių nei vienas augantis vaikas. Tik nenorėkite iš jų per daug. Leiskite joms išmokti savo pamokas, jos būtinos. Elegantiškai parodykite kitus elgesio modelius. Kartokite juos tol, kol bus pasiektas rezultatas. Nesitikėkite, kad paaiškinusi ar parodžiusi vieną kartą, būtinai sulauksite rezultato :) Šioje vietoje mes turime teisę vaidinti sugedusias plokšteles ir ramiai kartoti kartoti kartoti :)
Remiantis įvairiomis teorijomis apie vaikų augimą, 11 mėn. lėliukams dar nėra būdingas socialinis bendravimas. Tiksliau, poreikio bendrauti su kitu vaiku maži vaikai dar neturi tokio didelio. Jiems reikia vieno dėmesio subjekto - vieno suaugusiojo. Jūsų mažylės yra kitoje situacijoje. Taigi socialinės pamokos taip pat bus kitokios. Ir Jums reikės išmokti savo dėmesį dalinti abiems vienu metu, vieno žaidimo metu. Tam tiks vėliau veikla su kamuoliukais ir pan.
Jei pastebite, kad mažylės, pabuvusios kurį laiką vienos, pradeda nerimauti, erzintis ir "nepasidalinti" daiktų, atkreipkite dėmesį ir į tai, kad joms jau gana būti vienoms. 11 mėn . vaikučiai dar labai trumpai gali ramiai išbūti vienatvėje su daiktais. Taigi užbėkite įvykiams už akių. Duokite savo dėmesio mažylėms iki to, kol jos susierzina :) Išbandykite kitus savo elgesio būdus :)
Jei arkliukas sukelia labai daug streso vaikams - būkite gudresnė. Duokite suptis vienai, kai kita užsiėmusi ar būna su tėveliu ar pan.
Dėl kandžiojimosi: vaikas turi suprasti, kad dantys skirti maistui kramtyti. Taigi Jūsų žinojimas apie nereagavimą nėra visai tikslus. Nereaguojame tuomet, kai vaikas kandžiojasi nesąmoningai, iš didelio sielos skausmo, kuris aprašytas yra viename mano straipsnyje apie vaiką, kurio tėvelis išėjo iš namų. Kai tik pastebite, kad tuoj tuoj vaiko dantukai kramtys ne maistą, pakiškite ką nors. Besikandžiojantiems vaikams siūlau nupirkti pliuškį, kuriam neskauda. Būtina sakyti iš karto, kad skauda sesei, kai pirmoji kanda. Mimika labai svarbi. Kas mokosi gestų kalbos, tokias situacijas susieja su "liūdna", "skauda", "verkti" gestais.
Beje, Jūsų dviem mažylėms kūdikių gestų kalba turėtų būti labai tinkama. Jos ne tik su Jumis bendraus, bet ir tarpusavyje. Mažiau kasdienio streso - garantuoju :) O ir užsiėmimas puikus :)
Birželio 3 d. 11 val. Kauno mamų klubas Kauno arkivyskupijos šeimos centre Vilniaus g. 29 II a., 2 auditorijoje
organizuoja
tėvų ir vaikų santykių psichologės Ramunės Želionienės paskaitą – diskusiją
MAMYSTĖS IR TĖVYSTĖS KELIAS
Paskaitos metu bus aptariami pagrindiniai mažų vaikų poreikiai ir jų tenkinimo būdai. Kiekvienas dalyvis gaus paskaitos atmintinę. Diskusijos metu bus galima užduoti Jums rūpimus klausimus. Jei atsiras norinčių, susipažinsime su kūdikių gestų kalba. Bus galimybė įsigyti gestų atmintinių.
Atvykite su vaikučiais. Jei norėsite įsigyti kūdikių gestų kalbos atmintines, parašykite prie registracijos. Registruokitės: rasa.padrieziene@gmail.com Rinkliava: 10 lt
Mama klausia apie savo 5 mėnesių vaikelio elgesio ypatumus.
"Gal aisku cia nieko neiprasto, bet as kartais pasimetu ir nezinau kaip elgtis. Musu sunelis, kuriam 5 menesiai dabar bando klaikiu riksmu ir verkimu issireikalauti sau demesi. Ar is tiesu tokio amziaus vaikai gali manipuliuoti tevais, ar cia tiesiog jis isreiskia savo poreiki, bet ne nora. Elementarus pavyzdys - vaikukas pabudo lauke - vezimelyje- ir klyke kol nebuvo parveztas iki namu. Jokios raminimo priemones Isimtas is vezimelio ir paiimtas ant ranku is karto nurimo, juokesi. Tas pats buna, kai jam atsibosta sedeti savo keduteje ar zaisti. Vienas praktiskai jis beveik nebuna - is karto riksmu, niurzgejimu ar dar kitu budu bando prisisaukti ,,kompanija' Buna dienu, kad as visa dien jo nepaleidziu is ranku, nes jis tiesiog man to neleidzia, o tai kita karta varo mane i nevilti, tampu pikta, ir kartais net apsaukiu ta mazaji ,,monstriuka"Dabar skaitau spaudoje ir internete, kad reikia kuo daugiau nesioti, myluoti savo atzaleles. Ka as ir darau, bet ar tokiu budu gali kudikis pradeti tuo spekuliuoti."
1. Visų pirma, smagu, kad pasimetimas pateikė alternatyvą paklausti. Turite galimybę išgirsti kitokį požiūrį, nes, tikiuosi, mamos įsijungs į diskusiją. Svarbiausia, kad turite galimybę sulaukti palaikymo, nes dažniausiai mamų širdys puikiausiai žino, kaip "teisingai" reikia pasielgti.
2. Labai dažnai suaugę klysta, kai interpretuoja vaikų elgesį. Primetamos truputį monstriškos savybės lėliukams :) Tai, kad 5 mėnesių mažylis klaikiu riksmu ir verkimu reaguoja į vienatvę - jo išsiskyrimo su mama frustracijos reakcija. Daugiau apie tai galite pasiskaityti štai čia:
Tokio amžiaus vaikai nemoka manipuliuoti. Jis mažiukas, jam reikia saugumo jausmo. Normaliu atveju, vaikas, kuris jaučiasi saugiai - nerėkia. Bet... Kiekvienam reikia skirtingo kiekio artumo su suaugusiuoju, kad pasireikštų saugumo jausmas. Taip pat būna dienų lyg tyčia, ne tokių kaip visada... Įsiklausykite į individualius sūnaus poreikius saugumo ir artumo jausmui. Duokite jam tai, ko reikia. Ir tiek, kiek jam reikia. Nevertinkite pagal save. Nelyginkite kitų vaikų. Laiko turite, galite sau leisti. Jei visi kiti šeimos nariai pakankamai savarankiški, sunkumų neturėtų kilti... Patenkindami pagrindinius vaiko saugumo poreikius padėsite gerą fundamentą darnios asmenybės statybai.
3. 5 mėnesių vaikui laukas - neaprėpiamas grėsmingas pasaulis, todėl jis ir nurimo paimtas ant rankų. Mažyliams pasaulis prasideda ir baigiasi ties mama. Argi tai ne nuostabu? Vaiko paėmimas ant rankų, priglaudimas yra pagrindinės raminimo priemonės - pačios efektyviausios, pačios paprasčiausios, pačios pačios... Tai padeda duoti vaiko jam reikiamą saugumo ir meilės dozę. Ko tikitės iš 5 mėnesių vaiko? Kokio savarankiškumo? Pamirškite. Dar kokiems 2 metams... :)))
4. 5 mėnesių vaikas neturi būti vienas. Neturi net mokėti būti vienas, nes evoliuciškai užprogramuota taip, jog jis vienas be priežiūros tiesiog neišgyventų. Taigi vaikas pagal savo amžių elgiasi labai adekvačiai. Jis negali kalbėti ar kaip kitaip išreikšti savo norus. Todėl niurzga, neverbalinę kalbą pasiima į pagalbą. Juk nenorėtumėte, kad mažylis liautųsi norėjęs šilumos, dėmesio, artumo ir pasiduotų vienatvei, nenorėtų bendrauti ir gulėtų ramių ramiausiai liūdnom akim... Tokie mažyliai dažnai sutinkami vaikų globos namuose. Netikintys, kad gali sulaukti šilumos ir meilės. Todėl nieko iš aplinkos nereikalauja...
Nereikia išlaukti, kol vaikui pasidarys nemaloni vienatvė. Kam reikalingos tokios vaiko reakcijos? Jis jaučiasi nesaugus. Nepalikite vaiko taip ilgai vieno. Imkite kartu su savimi. Nešynės ar slingai - puikus būdas. Būkite jautri dar tik besiformuojančiam vaiko savarankiškumo poreikiui.
5. Būna dienų lyg tyčia... Nedarykite savo vaiko monstru ar net monstriuku. Tai tik sunkesnės dienos. Tam Jūs ir esate namuose, kad galėtumėte sau tai leisti - visą dieną būti kartu su vaiku. Ko tikitės iš 5 mėnesių vaiko? Jei kyla nepasitenkinimas, pyktis - tikitės nenormalių dalykų. Aprėkdama vaiką suteikiate jam tik skausmo, tai yra psichologinis ir emocinis smurtas. Vaikas jaučiasi nesaugus ir dar kaltas dėl kažko, ko nesupranta. Pasistenkite susiorganizuoti savo kasdienybę taip, kad tokios dienos nebutu Jums kančia: šeimos narių pagalba, lukesčių iš lėliuko visiškas atsisakymas, lukesčių iš savęs visiškas atsisakymas (neturite būti supermamytė, turite teisę ir nuvargti, ir nieko nenorėti, ir reikalauti poilsio bei laiko tik sau). Tai tik kelios dienos, ne pastovi būsena. Neduodama vaikui saugumo jausmo tiek, kiek reikia jam, rizikuojate auginti vaiką, kuris pradės manipuliuoti dėmesiu. 100 kartų geriau - savarankiška, adekvačiai pasitikinti savimi asmenybė. Vaikai su amziumi pakenčia daugiau išsiskyrimo su mamomis. Kur skubate, kad norite jau dabar mažiau laiko būti su mažiuliu???
Besąlyginė meilė, pagalba, atidumas, pagarba, švelnumas, dėmesys vaikui jo nelepina, o augina jam sparnus. Subalansuotas ir patikimas suaugęs suteikia jam reikalingas augimui šaknis.
Mamystės mitai ir realybė Mamos esmė vaikui Išsiskyrimas su mama Kaip neprarasti savęs? Kaip susiorganizuoti pagalbos iš šalies? Artimiausios ir tolimiausios ateities planai. Kaip sužinoti, ar esu gera mama?
Užsiėmime galima dalyvauti su vaiku. Orientuokitės į vaiko amžių ir pasiimkite dekiuką, žaisliukų, knygučių. Mamytės galės atsigerti arbatos.
Kiekviena užsiėmimo dalyvė prieš susitikimą gali atsiųsti elektroniniu paštu du klausimus, į kuriuos užsiėmimo metu gaus atsakymą: psichologe.ramune@gmail.com nurodykite savo vardą, vaiko ar vaikų amžių, galite trumpai aprašyti situaciją.
BŪTINA IŠANKSTINĖ REGISTRACIJA EL.PAŠTU ARBA TELEFONU IKI KOVO 18 D. 20 VAL. UŽSIĖMIMO KAINA VIENAI DALYVEI: 40lT.
Tėvų ir vaikų santykių psichologė Ramunė Želionienė 868041916 psichologe.ramune@gmail.com
kviečiu visus, kurie gyvena su vaikais, ir kurie domisi vaikų ir tėvų santykiais į 4 valandų užsiėmimą MES IR VAIKAI. Užsiėmimas skirtas mamytėms, tėveliams, močiutėms, seneliams ir auklėms.
Susitikimo vieta: Vilnius. Konkreti vieta bus patikslinta priklausomai nuo dalyvių skaičiaus.
Organizuojami tokie patys du užsiėmimai, kad dirbantys ir nedirbantys galėtų pasirinkti patogų laiką. I. Susitikimo laikas: 2010 m. kovo 5 d., penktadienis, 13 val. II. Susitikimo laikas: 2010 m. kovo 6 d., šeštadienis, 12 val.
Būtina išankstinė registracija: psichologe.ramuneETAgmail.com arba telefonu 868041916 (jei negalėsiu atsiliepti, parašykite SMS). Nurodykite, kokiai dienai registruojatės.
Užsiregistravę dalyviai elektroniniu paštu gali atsiųsti aktualius klausimus, į kuriuos bus atsakyta po susitikimo.
Pagrindinės užsiėmimo temos:
* Ką daryti, kad santykiuose su vaikais vyrautų darna? * Tėvų ir vaikų teisės ir pareigos: mitai ir realybė. * Besąlyginės meilės vaikams puoselėjimas. * Tėvų ir vaikų nesutarimai: mitai ir realybė. * Meilės įrodymų svarba tarpasmeniniuose santykiuose. * Gyvenimas su vaiku be bausmių. * Išsiskyrimo esmė ir vaikų išgyvenimai. * Kam reikalingos taisyklės? * Kokios savybės būdingos vaikams ir kur jos dingsta su metais? * Tėvų lūkesčių tragedija.
Užsiėmimo kaina vienam dalyviui: 60 Lt.
Tėvų ir vaikų santykių psichologė Ramunė Želionienė
po ilgos pertraukos ir po labai labai ilgos žiemos kviečiu visus, kurie gyvena su vaikais, ir kurie domisi vaikų ir tėvų santykiais į 4 valandų užsiėmimą MES IR VAIKAI.
Susitikimo vieta: Vilnius. Konkreti vieta bus patikslinta priklausomai nuo dalyvių skaičiaus.
Susitikimo laikas: 2010 m. vasario 26 d., penktadienis, 13 val. Jei susidarys per didelė grupė, bus organizuojamas dar vienas užsiėmimas šeštadienį, vasario 27 d., 11 val.
Būtina išankstinė registracija: psichologe.ramuneETAgmail.com arba telefonu 868041916 (jei negalėsiu atsiliepti, parašykite SMS).
Užsiregistravę dalyviai elektroniniu paštu galės atsiųsti aktualius klausimus, į kuriuos bus atsakyta po susitikimo.
Pagrindinės užsiėmimo temos:
* Ką daryti, kad santykiuose su vaikais vyrautų darna? * Tėvų ir vaikų teisės ir pareigos: mitai ir realybė. * Besąlyginės meilės vaikams puoselėjimas. * Tėvų ir vaikų nesutarimai: mitai ir realybė. * Meilės įrodymų svarba tarpasmeniniuose santykiuose. * Kam reikalinga fizinė bausmė? * Išsiskyrimo esmė ir vaikų išgyvenimai. * Kam reikalingos taisyklės? * Kokios savybės būdingos vaikams ir kur jos dingsta su metais? * Tėvų lūkesčių tragedija.
Tėvų ir vaikų santykių psichologė Ramunė Želionienė
Jei norite sudalyvauti užsiėmime apie harmoningą gyvenimą kartu su vaikais, Jums nereikia niekur išvažiuoti. Aš mielai atvyksiu į Jūsų namus.
Šeštadieninio užsiėmimo trukmė iki 5 valandų. Galiu atvykti Jums patogiu metu į bet kuriuos Lietuvoje esančius namučius.
Suburkite draugus, mamas, tėčius, artimuosius, senelius, tetas ir dėdes. Ir padiskutuokime visi kartu apie Jūsų mylimus vaikučius.Grupės dydis iki 10 žmonių.
Temos, kurias nagrinėjame:
vaikų ir tėvų teisės bei pareigos; dvigubi standartai gyvenime su vaikais; konfliktinės situacijos ir jų sprendimai; nuo fizinės bausmės iki fizinio smurto; kai pykstamės su savimi - ką daryti?; ko aš tikiuosi iš vaiko ir kaip tą gauti?; besąlyginės meilės, žindymo ir miegojimo kartu kerai; prigimtinės vaikų savybės ir kaip jas išlaikyti?...
Taip pat yra galimybė užduoti Jums rūpimus klausimus iš anksto ir susitikimo metu gauti atsakymus.
Aš Jūsų nemokysiu, kaip gyventi. Tiesiog visi kartu pamąstysime ir, net neabejoju, atrasime patogesnį būdą gerai sutarti su vaikais, tapti laimingais tėvais ir gyventi su laimingais vaikais. Aš atradau tokį būdą. Todėl turiu teisę apie tai kalbėti su kitais, ieškančiais savo laimės po saule.
Jauki namų aplinka atpalaiduoja kiekvieną, ratas artimų žmonių suteikia drąsos klausti bei gauti daugiau palaikymo. Pageidaujamas mamos ir tėčio dalyvavimas. Tik savo mylimus žmogučius turėtume atiduoti kitų artimųjų globai.
Toks užsiėmimas - tai puiki proga pabūti dviese be vaikelio ir labai prasmingai praleisti laiką. Tai sutvirtina mamą ir tėtį, kurie siekia bendro tikslo - būti laimingais laimingų vaikų tėvais. tereikia suvienyti savo ketinimus ir padėti viens kitam.
Nebuvo nė vieno užsiėmimo, kuriame neskambėtų tėčių ir mamų juokas, neriedėtų tėčio ar mamos ašarėlės. Ir taip turi būti. Nes kiekviena mama ir tėtis linki savo mažyliams visa ko geriausio. Juokiamės iš savęs, kai elgiamės kvailai. Sielojamės, kai praregime. Ašarojame, nes visi gailimės dėl padarytų klaidų. Dėl greito gyvenimo ritmo, nežmogiškų visuomenės reikalavimų tėvo ir mamos vaidmenims esame truputį silpnaregiai. O kartais tiesiog apakę. Praregėti niekada ne vėlu.
Skambinkite ir mes susitarsime dėl susitikimo: 868041916
Esu moteris ir psichologės profesinės kompetencijos padeda man daryti tam tikras įžvalgas apie gyvenimą.
Aš tikiu, kad mes visi esame susiję.
Aš esu šviesa, tikėjimas, meilė ir viltis.
Mano požiūris gali nesutapti su tavuoju.
Būkim savimi!
Būkim laimingos!
Būkim mylimos ir mylėkim!
