Vėlyvas vienos mamos laiškas...
"Sveiki,
Turiu 2,7 metukų sūnelį. Jis kalba tik savo kalba arba zenklais, na, dar vos kelis visiem suprantamus žodžius. Su sūnum neįmanoma susikalbėti, jis visai neklauso, kandžiojasi iš visų jėgų, gnaibosi, braižosi, mušasi... Anksčiau dar eidavo jį nuraminti, pasakius, kad skauda: apkabindavo, paguosdavo, papūsdavo, kad nustotų skaudėt. Pasakius griežtesniu tonu NEGALIMA - klausydavo. Reikalai pablogėjo kai susilaukiau dukrytės. Jai dabar jai 3 savaitės.
Nežinau ką bedaryti, kad jis liautūsi. Rankos man iki kraujo sukandžiotos. Tėvo taip pat neklauso, nors anksčiau net jo griežto žvilgsnio bijodavo. Tuoj pulsiu į depresiją.
Žinau, kad vaikai taip atkreipia dėmesį, tačiau net žaidžiant kartu su juo arba skaitant knygutę jis pradeda kandžiotis...
Kai vyras grįžta iš darbo užsiima tik su vyresnėliu. Kol mažylė miega stengiuosi su juo daugiau pabūt, žaisti, bet jis eina į lauką ir žaidžia ant smėlio. Su manim kartu žaisti nenori. Arba turiu tik tupėti šalia ir žiūrėti kaip jis žaidžia. Kol dukrą maitinu, jam skaitau knygelę. Bet dukrytę beveik visad turiu laikyti rankose, nes bevalgydama užmiega, o kai padedu - iškart pabunda ir taip kaip užburtas ratas kasdien...
Į darželį nėjo ir su vaikais visai nebendrauja (tik su manim, tėvu, ir kartais su seneliais bei kitais artimaisiais). Gyvenam Norvegijoje. Mažesnių vaikų ir už jį jaunesnių matė daug, nes turi vyro brolis dukrą ir gan dažnai mato, bet žaislų mergaitei neduoda, kartais net skriaudzia be jokios priezasties.
Tiesa, kai pirmą kartą pamatė sesę ligoninėj su manim, jis išsivedė už rankos tėtį su močiute lauk. Teko jiems važiuoti namo... kitą dieną grižau ir aš su mažyle, tai sūnelis spjovė keliskart ant manęs sakė "sese kaka" ir išėjo lauk. Vėliau išsivedė močiutę ir aiškiai rodė, kad aš nepageidaujama.
Žinau, kad vaikas labai prisirišęs prie manęs, nes vyras ilgai dirbdavo ir su sūnum mažai bendraudavo arba grįžęs užsiimdavo savais reikalais. Taip pat žinau, kad vaikas jau "sugadintas", nes iš tėvo pusės jam buvo atsakoma tuo pačiu. Jei jis kanda, jam kandama atgal ir pan. arba gaudavo su ranka per užpakalį. Neneigsiu, kad aš nei karto jo nemušiau, nes keliskart buvo trūkusi kantrybė (bet jis nei karto neverkė kai gavo nuo manęs mušt, nes veikiausiai tai buvo simboliškas rankos pakėlimas, bet ne daugiau, nes man per daug skauda širdį matyti vaiką verkiantį).
Prašau man padėti ištaisyti padarytas klaidas. Jau kurį laiką kai padaro ką nors negero aiškinam ramiu tonu, niekas ant jo nešaukia, nemuša. Taip pat kai kanda nors ir iki kraujo, tačiau stengiamės pasakyt kuo ramesniu tonu, kad man skauda, kad daugiau taip nedarytų. Bet tai neveiksminga. Nepadeda ir pasakymas "jei aš tau įkasčiau tau juk skaudėtų, verktum... Man juk irgi skauda". Dabar vienintelė paguoda geri orai, nes tada abu vaikus įsodinu į vežimuką ir pusdienį prasivažinėjam...
Nežinau ką daryt, kaip man elgtis su vyresnėliu? Jau kelios dienos labai muša sesę, ir gražiuoju aiškinu ir piktuoju ir net lupti gavo (spyrė į galvą mažylei). Pastebejau, kad baisiausia būna kai paimu dukrą pamaitint. Sūnus uždengia krūtį, po ilgų aiškinimų ir mažosios verkimų sūnus pats jos galvytę nustumia prie krūties, bet tada nepraleidžia progos nuskriaust, įgnybt, įkast. Kai kanda, šiek tiek padeda pasakymas, kad nulūš dantukas ir negalėsi valgyt. Kai gnaibosi - niekas nepadeda.... Sūnų pati maitinau iki pusantrų metų ir jam išties didelis stresas buvo kai nutraukiau...
Ką man daryti? Kaip reaguoti į jo skriaudimus? Kantrybei trūkus ir nesusivaldžius vėl gauna per užpakaliuką ar rankytes.... Nebežinom kaip su juo elgtis, nes niekas nepadeda... Nei pagyros, kad gražiai elgiasi jau kurį laiką (max. vieną val), nei skatinimas, kad ką nors gaus už tai jog neskriaus sesės... Jaučiuosi beviltiškai ir pervargus... Prašau padėkit...
Su didžiausia pagarba Nusivylusi Mama"
Miela Mama,
skaičiau Jūsų laišką ne vieną ir ne du kartus. Esu tikra, ne Jūs viena tai išgyvenate ir taip jaučiatės...
Norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį, kad Jūsų vaikas nėra sugadintas. Kai tik įsikalate sau tokius dalykus į galvą, tai tuoj pat atsiranda noras kažką taisyti. Vaiko netinkamas elgesys - tai ne sulūžęs dviratis, kurį reikia taisyti. Veikiausiai tai mažylio frustracijos pasekmė. Pagalvokite, jam teko per pakankamai trumpą laiką išgyventi daug netekčių. Buvo nutrauktas žindymas (o galėjote tęsti laimingai ir toliau...), dabar dar vienas svetimas daug dėmesio reikalaujantis objektas. 3 savaitės tik. Sūnui reikia laiko apsiprasti. Vieniems pavyksta lėčiau, kitiems - greičiau.
Bet kokiu atveju ši situacija iš abiejų tėvų reikalauja pakantumo vaiko elgesiui. Sustabdykite užburtą smurto ratą savo šeimoje. Apie nemušimą ir smurtą esu jau rašiusi, daug pasisakiau facebook - Augink atsakingai. Pasiskaitykite.
Neramina tai, kad esate įbauginę vaiką žvilgsniais, tonais. Kas čia per baimės auginimas? Kam Jums to reikia? Norite, kad vaikas iš žvilgsnio Jūsų bijotų??? O gal geriau lai Jūsų ir Jūsų vyro akyse jis mato meilę, pagarbą jam, pakantumą? Pamąstykite patys, kokių santykių su vaiku norite. Ir nereikalaukite iš vaiko to, ko patys nedarote. Jūs rėkiate, pykstate ant jo, mušate jį - jis tą daro su sese. Tokios primityvios reakcijos nusižiūrimos moment. Vaikai labai greitai pagauna, kad taip galima išlieti nepasitenkinimą, pavydą, pyktį, liūdesį ir t.t.
Vaikai elgiasi agresyviai ne iš dėmesio reikalavimo. Net neabejoju, kad Jūsų sūnus dėmesio reikalaudavo anksčiau kitaip. Bet kas belieka tokiam pypliui, kad ir į jį atkreiptų kas nors dėmesį???
Nesiteisinkite, kad nelaiko kantrybė, kad vaikas neverkia, nes tai buvo tik simboliškas rankos pakėlimas... Suprantu Jūsų bejėgiškumą, bet nepateisinu smurto... Ugdykite savikontrolę. Keiskite savo primityvias reakcijas. Pasikeis ir vaiko. Tik dabar tam reikės ne dienos ar dviejų.
Esate pavargusi. Auginate du vaikus. Turite susėsti su vyru ir pamąstyti, kaip kitaip suorganizuoti savo kasdienybę, kad stogas nevažiuotų ir vaikas nesikankintų. Liaukitės mušti vaiką. Liaukitės rėkti. Liaukitės demonstruoti destruktyvų pyktį. Dažniau rodykite meilę, dažniau patys apsikabinkite. Mylėkite, mylėkitės, susitelkite. Jūs - šeima. Ne tik pinigų vaikams reikia. Jiems reikia psichinio tėvų stabilumo. Pasverkite, kokią kainą mokate už tokį gyvenimą, kokį dabar turite. įsiklausykite į savo motinišką širdį: kaip norėtumėte pasielgti?
Vaikui reikia bendravimo, reikia įstaigos, kurioje jis susirastų draugų. Vaikui reikia pastovumo. Ir jūs pailsėtumėte. Netemsite amžinai visko viena. Arba... kaip po visko atrodysite ir jausitės?
Jūs ir Jūsų vyras - du žmonės - esate atsakingi už savo šeimą. ne tik už gardesnį duonos kąsnį, bet ir už vaikų psichologinę savijautą. Ir už savo.
Vaiko pavydas sesei - normalu. Pakančiai reaguokite į brolio pyktį, rodykite, kaip galima mylėti ir saugokite nuo mažylio, kuris labai labai mažas, kad suvoktų pavojų sesės gyvybei, kūdikėlį. Bet su meile. o ne grobuoniškai. Ne kaip nuo monstro. Saugokite, kaip nuo kenčiančio vaikelio...
Nereikalaukite iš vaiko meilės sesei. Pakolkas jam ji - svetimas konkurentas. Rodykite sūnui savo meilę jam, įrodykite jam, kad jį mylite. Vaikas atgaus sielos ramybę, nurims audros.
Klausykite savo širdies...
Ačiū už atvirumą,
Ramunė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą