Ką rašo mamos po užsiėmimų, skirtų joms?

Organizuoju užsiėmimus mamoms ir tėveliams apie vaikus. Ir ne tik apie juos. Kalbame apie mamystės kelią, tėvystės kelią. Smagu, kad vis daugiau įvairių Lietuvos mamų klubų susiorganizuoja švietėjiškos veiklos. Nes mamoms labai trūksta palaikymo, paramos, užuojautos ir, žinoma, psichologinės pagalbos. Kiekvienas užsiėmimo dalyvis turi galimybę užduoti sau aktualų klausimą, gauti atsakymą. Vyskta darbas: širdyse ir prote.

Džiugu, kai sulaukiu dalyvių atsiliepimų. Dalinuosi jais. Labiausiai laukiu kritikos, tačiau pas mus žmonės dar tikrai nedrąsūs :)

* Seminaras, skaitytas Ramunes Zelionienes, paliko dideli ispudi. Apie sudetingus dalykus kalbeta paprastai, is praktikos, atkreiptas demesys i tai, kas savaime suprantama, tik kartais musu paciu norima nuslopinti ir nekreipti demesio (dvigubo standarto taikymas, elgimasis su vaiku taip, kaip norima, kad su mumis elgtusi, buvimas su vaiku atvirais iki galo). Manau, kad tokiu seminaru reikalingumas negincytinas - tokiu budu gauni teorines informacijos, kaip geriausia elgtis vienoj ar kitoj situacijoj, gali padiskutuoti, pasidalinti patirtimi. Tokio pobudzio informacija parteikta specialisto lupomis yra ne tik labai naudinga, bet ir reikalinga, juolab, kad literaturos juroj sia tema galima pasiklysti, reikia moketi atsirinkti ir vertinti atsargiai (tai irgi buvo akcentuota seminaro metu)."


*Džiaugiuosi, kad teko sudalyvauti seminare, apie vaiko auginima,apie mamos būseną. Galiu pasakyti, kad tai buvo pirmasis kartas, kai dalyvauju tokia tematika seminare. Sužinojau daug naudingų dalykų, jis padėjo man į motinystę pažvelgti iš kitos pusės, gimus antrajai dukrytei buvau per daug pasinėrusi į visokius buitinius rūpesčius, nežinojau kaip suderinti namų ruošos darbus, kūdikio priežiūrą ir dėmesį vyresniajai dukteriai, kuriai pasaulis, gimus sesutei apsivertė aukštyn kojom. Jaučiausi pavargusi nuo nuolatinių vyresniosios dukters isterijos priepolių, rūpinimosi dviem vaikučiais. Psichologė, padėjo suprasti, kad ne buitiniai dalykai, ne idealiai sutvarkyti namai, nuolat garuojantis maistas ant stalo yra svarbiausia, o vaikų interesai ir jų poreikiai, bent kolkas kol jie mažiukai ir jiems ypatingai reikia mano meilės ir dėmesio, kad jie užaugtų dorais ir laimingais vaikais. Psichologė, padėjo pažvelgti į motinystę iš gerosios pusės, padėjo suprati, kad kartu su vaikais kiekvieną dieną augu bei tobulėju ir aš, kad būtent iš jų galiu pasimokyti kantrybės ir vaikiško nerūpestingumo. Nesakau, kad iš karto grįžusi namo pradėjau kitaip elgtis, bet po truputi pradėjau į viską reaguoti ramiau, bandžiau įsijausti į vaikų jausmus, ir supratau, kad vyresniajai mano mergytei reikėjo ypatingos meilės ir dažnesnių pasikalbėjimų bei apsikabinimų, nes gimus sesei ji matė tik rėkiančią mamą, ir laimei dabar galiu pasakyti, kad isterijos mūsų namuose jau retas dalykas, vyresnioji tapo tikra mano pagalbininkė, išmokau džiaugtis ir kūdikio kiekvienu nauju pasiekimu, jos šypsena, gugavimu, galiu pasakyti, kad išmokau džiaugtis motinyste. Supratau, kad kartaisi reikia paprašyti ir artimųjų pagalbos, nes anksčiau retai stengiausi tai daryti, kadangi nenorėjau pripažinti, kad nesugebu pati susitvarkyti, bet dabar žinau, kad vaikams reikia pailsėjusios ir linksmos mamos, todėl į vaikų auginimą stengiuosi įtrauksti vis dažniau ir tėvelį bei senelius. Taip pat, psichologė pateikė labai gerą vieną pavyzdį, kaip elgtis mamai, kai vaikas supykęs mėto savo žaislus, sprendimas pasirodo labai paprastas, tiesiog atimti tą žaislą iš vaiko ir niekada negražinti, mano atveju užteko atimti iš vaiko pora žaislų ir vaiko toks elgesys daugiau nebepasikartojo. Todėl galiu pasakyti labai didelį ačiū psichologei Ramunei, už jos seminarą ir visiems kas prisidėjo prie jo rengimo bei suorganizavimo. Labai tikiuosi, kad tai ne paskutinis toks seminaras mūsų miestelyje

*Del seminaro: na man tai labai padejo isijausti i vaiko vaidmeni tie ypac vyke palyginimai “o jei vyras parsivestu nauja blondine ir iseitu su ja miegot? Nes ji nauja ir jai reik rupescio?” :D arba “kai plepam su draugais ir prieina naujas zmogus mielai ji priimam i pokalbi, o atejusio SAVO vaiko - negirdim”. Dar vis pritaikau stebejima ir pagyrima kai mazoji viena zaidzia.” Vykes laikas, kai gali pabuti su savim, su savo mintim ir mamiskai paplepeti su kitom mamoms prie arbatos puodelio.


Dėkui mamoms už laiškučius,
Ramunė

Kreiptis pagalbos yra gerai

Norėčiau padrąsinti visus šio ir kitų tinklaraščių skaitytojus kreiptis pagalbos, jei atm yra poreikis.

Paskaičius internetinius komentarus, susidaro įspūdis, kad eiti pas psichologą, o dar jį į namus pasikviesti - gėda. Daug žmonių galvoja, nejau pati nesusitvarkysiu, nejau mes tokie problematiški ir t.t. ir pan.

Patys psichologai kreipiasi pagalbos, kai to reikia.
Svarbiau yra laiku kreiptis ir nepakenkti nei sau, nei vaikui. Problemas sprendžia (arba ne) pats žmogus. Su pagalba, arba be jos. Bet problemų nesprendžia laikas. Laikas gydo žaizdas.

Kaip rodo mano asmeninė konsultacijų namuose praktika - namų vizitai yra labai efektyvūs.



Ramunė

Kada vaiką leisti į darželį?

Laba diena.
Labai dziaugiuosi ir dekoju,kad Jus esat..Aciu uz profesionalia ir svarbiausia, gyva,isgyventa informacija.Noriu jusu paklausti kada vaikui geriausia eiti i darzeli ir kodel.Mes gyvenam Norvegijoj.Sioj geroves saly vaikus i darzeli atiduoda jau nuo 10men.ar1 metu tikrai.Mano visa esybe tam priesinas.Musu mergaitei 17men.Zinoma, mes augam namie.Kartu.Taciau nezinau ar galesim taip augti dar metus ar du..Todel noriu visos tikros informacijos apie tai,kas vyksta su vaiku kai jis pradeda lankyt darzeli.Noriu,kad tas etapas butu mums kuo sklandesnis...
Is anksto dekoju.Su geriausiais linkejimais

Visa reikiama informacija apie tai, kas vyksta su vaiku - prieš Jus. Tai - Jūsų vaikas. Labai svarbu, ką sako Jūsų širdis. Mamos širdis neklysta. Jei tik jai netrukdo protas. O pastarasis yra veikiamas lūkesčių, stereotipų, aplinkos spaudimo ir pan.

Vaikai labai skirtingi. Vieni jau nuo mažų dienų parodo savo elgesiu, kad jiems reikia didesnės grupės nei šeima. Kitiems iki trejų metų - mama, auklė, močiutė ir pan. - pati geriausia kompanija augti.

Susikoncentruokite į dabar, į šį pusmetį. Negalvokite, kas bus po metų ar dvejų. Pakeisti nuomonę galėsite bet kada. Būkite it roliau jautri savo vaikui ir nepraleisite tinkamo momento, kada jau vesti į darželį.

Jei galite rinktis, rinkitės :)


Ramunė

Padidintas vaiko jautrumas ar kas čia?

Sveiki,
Netiketai aptikau Jusu svetaine ir tikrai apsidziaugiau.Labai domiuosi seimos psichologija ir stengiuosi palaikyti seimoje sveikus santykius :)Butu labai idomi Jusu nuomone del vaiko jautrumo.Auginu 2 mergaites. Vyresnioji si rudeni eis i mokykla. Mus kartais trikdo jos jautrumas. Na galbut ne tiek trikdo, kiek neramina.Mergaites jautrumas (galima sakyti aikstingumas) nuo mazens - neispasakytas. Jautrumas daug kam - skoniui (labai isranki maistui ir didelis demesys kreipiamas maisto isdestymui leksteje - svarbu kad nesiliestu vienos rusies maistas su kitu), skausmui (vos vos uzsigavusi laaabai ilgai ir laaabai garsiai verkia - tiesiog spiegia ir visa iskaista, nors tik truputi ir tikrai nestipriai uzkliuvo. As jau nekalbu apie toki kasdieni darba kaip plauku sukavimas - labai sunku vaikui istverti, nors atrodo - jei sepetys truputi ir papesa, na...galima pakenteti...), tarpusavio santykiams (vaika gali pravirkdyti vos grieztesniu tonu pasakytas prasymas (kai tenka kartoti daug kartu - pvz. pasikloti lova ar susitvarkyti stala). Mes su mergaite bendrauti ir zaisti stengiames itin atsargiai, bet nebuna dienos be asaru...Svarbu tai, kad tas jautrumas auga kartu su vaiku. Pleciasi vaiko akiratis ir atsiranda nauju 'ijautrintu' sriciu. Buciau labai dekinga uz Jusu nuomone ir patarimus kaip mums graziau ir sekmingiau draugauti su dukrele :)


Kai vaikas gimsta, jis jau gimsta savimi. Jo uniklaumą reikia tiesiog priimti. Jūsų dukrytė ypač jautri estetikai - žinote tai, belieka puoselėkite jos poreikį grožiui. Gal tai būsimoje garsi stilistė...

Vaikai nuo mažų dienų labai atsirenka, kokių maisto produktų jiems reikia. Todėl valgo ne viską. Pasitikėkite labiau savo vaiku. Jei kyla nerimas, padarykite kraujo tyrimus, stebėkite svorį. Jei objektyvūs duomenys tvarkoje - problemos nėra. Tik šiokie tokie gyvenimo nepatogumai. Bet sutikite, net ir vaikai turi teisę valgyti tai, ką nori.

Skausmo pajautimas yra labai subjektyvus. Tai Jums - tik truputį ir visai neskauda, o jai - labai skauda. Tiesiog priimkite tai. Kai patikėsite JOS skausmu, žinosite, kaip tinkamai sureaguoti. Įsiklausykite į vaiką. Lygiai tas pats galioja ir plaukų šukavimui. Čia Jums galima pakentėti, o jai - ne :)

Tai, kad vaikas verkia nuo griežtesnio tono - nieko blogo nepasako apie vaiką. Tai informacija suaugusiajam, kad reikia labiau save kontroliuoti ir nenaikinti jautrios vaiko sielos su savo girežtumu. Vaiko jautrumas yra vertybė. Nereikia norėti, kad jis dingtų. Bet daug kartų priminti vaikui apie ką nors galima ir draugišku tonu. O jei negalite, geriau nekartokite. Susiorganizuokite kitokią priminimų sistemą. Galima daryti dienos darbelių planus, su peišinėliais, kad vaikas pats galėtų sukontroliuoti, ką jau padarė, o ko dar ne. pažvelgkite į tai nei į kaip buities naštą, bet kūrybiškiau, žaismingiau :)

Nesistenkite kažkaip išskirtinai su mergaite elgtis. Tiesiog labai svarbu ją išmokti priimti tokią, kokia ji yra. Daug kartų perskaičiau Jūsų laišką. Ir girdžiu tarsi, kad vaikas tol taip elgsis, kol pagaliau patikėsite ja. kad jai ir skauda, kai Jums dar neskaudėtų. kad jai ir liūdna dėl griežto tono, kai Jums dar nebūtų liūdna. Vaikai labai atkaklūs. Jie nori būti savimi. Nekeiskite vaiko. Tačiau savo specialiai atsargiu elgesiu pastiprinate kai kurias išmoktas reakcijas. Jūs tarsi norite, kad ji būtų ne tokia jautri. bet ji būtent tokia jautri yra. Tai yra Dievo dovana. O jūsų rūpestis - išmokti su ja elgtis. Svaerbu atkreipti dėmesį, kokią ugdymo įstaigą lankys, kokia mokytoja bus, kokį būrelį lankys, kokie žmonės ją sups. Pasirūpinkite, kad sielos jautrumas nebūtų užmuštas. Tuomet jis pražydės gražiausiomis spalvomis. pakolkas dukrytė tarsi nori, kad jos jautrumas būtų apskritai kaipo toks priimamas.


Ramunė

MAMA KLAUSIA: ar aš pakankamai gera mama?

Mamytė rašo:

Radau Jūsų blogus ir apsidžiaugiau - jūsų propoguojamas mamystės stilius tobulai artimas mano suvokimui. Labai smagu rasti bendraminčių, nors ir virtualiniame pasaulyje. Norėčiau Jūsų patarimo/pagabos/nuomonės - kuo nors, kas leistų nenuleisti sparnų.
Mano situacija nežinau ar tipinė, tad aprašysiu trupučiuką plačiau: vaikelio laukėm dvejus metus, pastojau po stimuliacijų - tai medicininė pusė. Šalia jos buvo nuolatinis domėjimasis motinyste, nėštumu, vaikiuko auginimo ir natūralaus maitinimo klausimais ir žinojimas, kad vaikelis būtinai ateis. Buvau įsitikinusi, kad mamystė (žiauriai patiko šis Jūsų terminas : ) ) yra šviesiausia ir nuostabiausia moters patirtis, buvau ir tebesu įsitikinusi, kad vaikas ateina pamokyti mūsų gyvenimo grožio, kad kūdikiai viską supranta ir jaučia nuo pat pastojimo. Tad kai išvydau dvi juosteles buvau laimingiausia... Nėštumas praėjo labai sklandžiai, laksčiau ir bėgiojau iki pat galo, lankiau kursus, piešiau mandalas, ruošiausi/kaupiausi psichologiškai, buvau tikra, kad gimdysiu natūraliai (be nuskausminimo), na bent jau pasistengsiu kiek įmanoma, kad maitinsiu natūraliai nuo pirmos akimirkos, ir svajojau, svajojau, kaip man padės mano šiltą kamuoliuką ant nuogo pilvo. Mažoji neskubėjo gimti, mane net paguldė į patologinį, bet ji neleido gydytojams pasireikšti ir nusprendė juos aplekti: sąrėmiai prasidėjo natūraliai, viskas vyko pakankamai greitai, kai paprašiau nuskausminamųjų jau buvo visi 10 cm atidarymo, man pasakė kad tuoj susitiksit ir ... ir viskas baigėsi cezario pjūviu, mano maža dukrytė buvo per didelė siaurai mamai - tam nebuvau niekaip pasiruošiusi., ir nors viskas pavyko sklandžiai, užgijau be didesnių nemalonumų, bet sieloj liko didžiulis kraujojantis randas, kad nebuvo to pirmo susitikimo ant krūties, kad vietoj mano šiltaus glėbio ją pirmosiomis gyvenimo akimirkomis prausė-svėrė-tikrino-pakavo... kad vietoj mano pieno ji gavo mišinį, nors kai ją atnešė jau man - maitinau ją pati... Jaučiuosi kalta, kad nesugebėjau duoti jai teisingos, gražios, saugios pradžios, o kai paskaičiau, kad tai atsiliepia vaikeliui, kad jie auga kitokie nei natūraliai gimę, tai pasidarė visai liūdna. Ar tai tiesa? Jei taip, tai kaip galėčiau ištaisyti, jei tai aplamai įmanoma? Dabar mums jau trys mėnesiai, bet vos kas atsitinka ne taip - jaučiuosiu 'bloga' mama, man vis atrodo, kad kitiems geriau sekasi elgtis su mano vaiku, kad nesu jai vienintė, gyvybiškai reikalinga motina, jaučiuosi 'bloga', netinkanti... Kaip atsikratyti šito varančio mane į neviltį jausmo ? Myliu ją labai, bet jaučiuosi jos neverta, nes jau pačioj pradžioj ją nuvyliau ...



Miela mama,

Jūs esate savo vaikeliui pati svarbiausia - niekada tuo neabejokite. Keliate sau labai didelius reikalavimus, todėl nusiviliate. Pamąstykite realiai: gimdymo metu padarėte gerai, kas priklausė nuo Jūsų. Deja, ne visi mūsų medikai, nėra pasiruošę nenatūralaus gimdymo suderinti su natūraliu vaikelio atėjimu į pasaulį. Čia jų, o ne Jūsų, kaltė. Buvote pasiruošusi duoti viską, ką galėjote geriausia. Tą ir padarėte. Dabar pabandykite susikoncentruoti į dabartį ir ateitį. Tyrimai nepateikia vienareikšmiškų statistiškai reikšmingų skirtumų, kad vaikai cezarinukai užaugę yra kitokie nei natūraliai gimę. Yra daug svarbesnių aplinkybių, darančių įtaką augančiai asmenybei. Esu tikra, kad Jūsų besąlyginė meilė vaikeliui ir jūsų sąmoningumas - tai jau labai daug geram pamatui sveikos asmenybės raidoje.

Labai rekomenduoju lankytis artimame Mamų klube, net neabejoju, kad toks yra šalia Jūsų. Gausite palaikymo iš kitų mamų, pamatysite, kad kitos mamos, Jūsų nuomone gal net ir prasčiau besielgiančios su vaikais, save laiko labai geromis mamomis.

Jūs tik mokotės būti mama. Mokykitės besididžiuodama. Vykdote svarbią misiją. Mylėkite save. Nesigailėkite dėl neįvykusių išsvajotų akimirkų. Mėgaukitės realiomis akimirkomis, kurias dar ilgai prisiminsite.


Ramunė

Mamoms, kurios išgyvena santykių krizę

Vakar knygyne atradau nupigintą, bet labai gerą knygą, kurią rekomenduoju ne tik tiems, kurie turi minčių skirtis, bet ir tiems, kam gyvenimas santuokoje ir dar su vaikais sublogo.

http://www.manoknyga.lt/knyga/vienisa-mama.html

BIG knygyne antrame aukšte ši knyga kainavo apie 12 Lt. :)

Autorė labai paprastai ir suprantamai bei nuoširdžiai rašo apie įvairias situacijas po skyrybų. Tikiu, kad dauguma sąmoningų tėvų tai paskatins kreiptis pagalbos dėl santykių krizės.

Net ir darnios šeimos šioje knygoje atras daug naudingos informacijos, nes mano darbo patirtis rodo, kad šeimose tėvo vaidmuo labai dažnai būna miglotas. Kartais nėra skirtumo, ar savaitgalinis tėtis gyvena pilnoje šeimoje tuose pačiuose namuose, ar jis veda atskirą nuo vaikų mamos buitį.

Gero skaitymo,
Ramunė

MAMA KLAUSIA: kai mažyliai mokosi dalintis daiktus

Štai dar vienas laiškutis, tęsiant mūsų naują rubriką "Klausimai - atsakymai"

Labai patinka Ramunes mintys apie vaikuciu auklejima, tiesiog is jos pasakojimu viskas atrodo taip lengva ir paprasta, tik gaila, kad ne visada ir ne visos situacijos is tikruju taip lengvai yra suvaldomos. Noriu isgirsti nuomone apie pestynes del zaislu. Auginu 11men dvynukes - drakoniukes. Labai judrios, nenuoramos, nenustygstancios vietoje. Paskutiniu metu labai pradejo pyktis ir kovoti viena su kita. Ir nesvarbu, kad yra du vienodi ar bent jau ta pacia funkcija atliekantys zaislai, reikia arba to, kuri turi sese, arba abieju. Pradzioje tiesiog atimdavau ta zaisla, del kurio pestynes prasidejo, paskui, iskilus tokiam konfliktui bandydavau sudominti kuo nors kitu, na o dabar kuo toliau, tuo dazniau (iki tam tikro kantrybes lygio) tiesiog leidziu joms spresti sia situacija pacioms. Taciau mane jaudina tai, kad kazkuri vistiek lieka nuskriausta, tuomet buna asaru kalnai ir belieka paguoda ant mamos ranku ir pyktis. Taigi, ir kaip gi visgi vertetu spresti panasias situacijas? Jos dar nesupranta juk, dabar norai joms yra auksciau visko, ir jokie ten pamokymai nelabai rupi. O ka jau kalbeti apie palaukima "eileje", kol sese supasi ant arkliuko ar pan. Tenka prievarta rekiancia laikyti, kol viena pasisups, kad galetum apkeisti jas vietomis ir vel ana laikyti besispardancia ir klykiancia! Zinau, kad i kandziojimusis nereiketu reaguoti, bet mano Iruna pradejo savo dantukus labai i sese galasti, toji vargsiuke visa nuseta ikandimu zymemis. Tai kaip sitoje situacijoje deretu elgtis? Dekui labai uz pasisakymus! Toma


Miela Toma,

gyvenimas yra paprastas ir lengvas. Sudėtingu padarome gyvenimą mes - žmonės.

Gyvenime su vaikais svarbu neturėti padidintų reikalavimų nei sau, nei kam kitam. Jei mes dažniausiai pasielgiam išmintingai, tai nereikia nusiskusti galvos plikai, padarius vieną klaidą. Reikia pamąstyti, kas privertė mus netinkamai sureaguoti, kas apsunkino padėtį? Jei toleruosime savo nuklydimus ir mokysimės iš jų - tai puiku. Gal tuomet lengviau pakęsime ir vaikų netinkamą elgesį, jei jis nesikartoja nuolatos. Būna gi dienų lyg tyčia...

11 mėn. mažylės yra labai mažos, kad suvoktų dalinimosi niuansus. Bet suaugęs gali labai padėti net ir tokioms pupoms... Sutikite... Pupos - tai kur kas malonesnis Jūsų mažylių apibūdinimas nei drakoniukės. O žodis labai svarbus. Pradėkite nuo paprastų dalykų :) Nedarykite savo vaikučių tuo, kuo jie nėra :)

Taigi , toliau apie... pupas... :)

Gyvenime su vaikais vadovaujuosi paprastu principu: jei manęs niekas neprašo, ar negresia pavojus vaikų sveikatai, gyvybei ir pan. - leidžiu vaikams patiems spręsti kylančius nesutarimus. Vaikai iš prigimties - mažieji nemokyti diplomatai.

Gyvenime yra taip, kad vieni - laimi, kiti - pralaimi. Yra žmonių, kurie nuo gimimo su savimi nešiojasi laimėtojo karūną. Jiems sekasi. Jie kažkaip moka pasiimti iš gyvenimo maksimumą. Jei tai vyksta padoriais būdais, paisant šalia esančių - nuostabu. Mūsų vaikučiai mokosi bendravimo subtilybių, jie stebi savo valios, asmenybės stiprumą ir jos poveikį kitiems. Vaikai per savo ankstyvąją patirtį mokosi daryti kitiems įtaką. Tai labai svarbi patirtis. Jei vaikas išmoksta kažką savo elgesiu pakeisti, jis pradės tikėti savo galiomis, turės savyje stiprybės kažką daryti, pasitikės savo jėgomis. Tai taip vadinamas savęs efektyvumo suvokimas. Jis padeda žmogui skristi ir išbandyti tik jam gyvenimo duodamus tolius, aukščius, tarpeklių svaigulį...

Maži vaikai naudojasi primityviomis reakcijomis, galbūt todėl jie dažnai nusakomi kaip agresyvūs ir pan. Trenkti - paprasta. Kąsti - taip pat. Viso kito jie turi išmokti. Kaip netrenkti, kaip palaukti, kaip pasiimti kitą daiktą, kaip susitarti dėl vieno ar kito žaislo... Mokymasis trunka... Net nesitikėkite, kad vaikai, nuo gimimo augdami kartu, nuo gimimo tarpusavyje elgsis draugiškai kaip iš svajonės :) Mes nežinome nei charakterio bruožų, nei to, kas dedasi galvelėse :) Viena galiu pasakyti, kad jūsų mažylės greičiau išmoks bendravimo niuansėlių nei vienas augantis vaikas. Tik nenorėkite iš jų per daug. Leiskite joms išmokti savo pamokas, jos būtinos. Elegantiškai parodykite kitus elgesio modelius. Kartokite juos tol, kol bus pasiektas rezultatas. Nesitikėkite, kad paaiškinusi ar parodžiusi vieną kartą, būtinai sulauksite rezultato :) Šioje vietoje mes turime teisę vaidinti sugedusias plokšteles ir ramiai kartoti kartoti kartoti :)

Remiantis įvairiomis teorijomis apie vaikų augimą, 11 mėn. lėliukams dar nėra būdingas socialinis bendravimas. Tiksliau, poreikio bendrauti su kitu vaiku maži vaikai dar neturi tokio didelio. Jiems reikia vieno dėmesio subjekto - vieno suaugusiojo. Jūsų mažylės yra kitoje situacijoje. Taigi socialinės pamokos taip pat bus kitokios. Ir Jums reikės išmokti savo dėmesį dalinti abiems vienu metu, vieno žaidimo metu. Tam tiks vėliau veikla su kamuoliukais ir pan.

Jei pastebite, kad mažylės, pabuvusios kurį laiką vienos, pradeda nerimauti, erzintis ir "nepasidalinti" daiktų, atkreipkite dėmesį ir į tai, kad joms jau gana būti vienoms. 11 mėn . vaikučiai dar labai trumpai gali ramiai išbūti vienatvėje su daiktais. Taigi užbėkite įvykiams už akių. Duokite savo dėmesio mažylėms iki to, kol jos susierzina :) Išbandykite kitus savo elgesio būdus :)

Jei arkliukas sukelia labai daug streso vaikams - būkite gudresnė. Duokite suptis vienai, kai kita užsiėmusi ar būna su tėveliu ar pan.

Dėl kandžiojimosi: vaikas turi suprasti, kad dantys skirti maistui kramtyti. Taigi Jūsų žinojimas apie nereagavimą nėra visai tikslus. Nereaguojame tuomet, kai vaikas kandžiojasi nesąmoningai, iš didelio sielos skausmo, kuris aprašytas yra viename mano straipsnyje apie vaiką, kurio tėvelis išėjo iš namų. Kai tik pastebite, kad tuoj tuoj vaiko dantukai kramtys ne maistą, pakiškite ką nors. Besikandžiojantiems vaikams siūlau nupirkti pliuškį, kuriam neskauda. Būtina sakyti iš karto, kad skauda sesei, kai pirmoji kanda. Mimika labai svarbi. Kas mokosi gestų kalbos, tokias situacijas susieja su "liūdna", "skauda", "verkti" gestais.

Beje, Jūsų dviem mažylėms kūdikių gestų kalba turėtų būti labai tinkama. Jos ne tik su Jumis bendraus, bet ir tarpusavyje. Mažiau kasdienio streso - garantuoju :) O ir užsiėmimas puikus :)

Ramunė