Organizuoju užsiėmimus mamoms ir tėveliams apie vaikus. Ir ne tik apie juos. Kalbame apie mamystės kelią, tėvystės kelią. Smagu, kad vis daugiau įvairių Lietuvos mamų klubų susiorganizuoja švietėjiškos veiklos. Nes mamoms labai trūksta palaikymo, paramos, užuojautos ir, žinoma, psichologinės pagalbos. Kiekvienas užsiėmimo dalyvis turi galimybę užduoti sau aktualų klausimą, gauti atsakymą. Vyskta darbas: širdyse ir prote.
Džiugu, kai sulaukiu dalyvių atsiliepimų. Dalinuosi jais. Labiausiai laukiu kritikos, tačiau pas mus žmonės dar tikrai nedrąsūs :)
* Seminaras, skaitytas Ramunes Zelionienes, paliko dideli ispudi. Apie sudetingus dalykus kalbeta paprastai, is praktikos, atkreiptas demesys i tai, kas savaime suprantama, tik kartais musu paciu norima nuslopinti ir nekreipti demesio (dvigubo standarto taikymas, elgimasis su vaiku taip, kaip norima, kad su mumis elgtusi, buvimas su vaiku atvirais iki galo). Manau, kad tokiu seminaru reikalingumas negincytinas - tokiu budu gauni teorines informacijos, kaip geriausia elgtis vienoj ar kitoj situacijoj, gali padiskutuoti, pasidalinti patirtimi. Tokio pobudzio informacija parteikta specialisto lupomis yra ne tik labai naudinga, bet ir reikalinga, juolab, kad literaturos juroj sia tema galima pasiklysti, reikia moketi atsirinkti ir vertinti atsargiai (tai irgi buvo akcentuota seminaro metu)."
*Džiaugiuosi, kad teko sudalyvauti seminare, apie vaiko auginima,apie mamos būseną. Galiu pasakyti, kad tai buvo pirmasis kartas, kai dalyvauju tokia tematika seminare. Sužinojau daug naudingų dalykų, jis padėjo man į motinystę pažvelgti iš kitos pusės, gimus antrajai dukrytei buvau per daug pasinėrusi į visokius buitinius rūpesčius, nežinojau kaip suderinti namų ruošos darbus, kūdikio priežiūrą ir dėmesį vyresniajai dukteriai, kuriai pasaulis, gimus sesutei apsivertė aukštyn kojom. Jaučiausi pavargusi nuo nuolatinių vyresniosios dukters isterijos priepolių, rūpinimosi dviem vaikučiais. Psichologė, padėjo suprasti, kad ne buitiniai dalykai, ne idealiai sutvarkyti namai, nuolat garuojantis maistas ant stalo yra svarbiausia, o vaikų interesai ir jų poreikiai, bent kolkas kol jie mažiukai ir jiems ypatingai reikia mano meilės ir dėmesio, kad jie užaugtų dorais ir laimingais vaikais. Psichologė, padėjo pažvelgti į motinystę iš gerosios pusės, padėjo suprati, kad kartu su vaikais kiekvieną dieną augu bei tobulėju ir aš, kad būtent iš jų galiu pasimokyti kantrybės ir vaikiško nerūpestingumo. Nesakau, kad iš karto grįžusi namo pradėjau kitaip elgtis, bet po truputi pradėjau į viską reaguoti ramiau, bandžiau įsijausti į vaikų jausmus, ir supratau, kad vyresniajai mano mergytei reikėjo ypatingos meilės ir dažnesnių pasikalbėjimų bei apsikabinimų, nes gimus sesei ji matė tik rėkiančią mamą, ir laimei dabar galiu pasakyti, kad isterijos mūsų namuose jau retas dalykas, vyresnioji tapo tikra mano pagalbininkė, išmokau džiaugtis ir kūdikio kiekvienu nauju pasiekimu, jos šypsena, gugavimu, galiu pasakyti, kad išmokau džiaugtis motinyste. Supratau, kad kartaisi reikia paprašyti ir artimųjų pagalbos, nes anksčiau retai stengiausi tai daryti, kadangi nenorėjau pripažinti, kad nesugebu pati susitvarkyti, bet dabar žinau, kad vaikams reikia pailsėjusios ir linksmos mamos, todėl į vaikų auginimą stengiuosi įtrauksti vis dažniau ir tėvelį bei senelius. Taip pat, psichologė pateikė labai gerą vieną pavyzdį, kaip elgtis mamai, kai vaikas supykęs mėto savo žaislus, sprendimas pasirodo labai paprastas, tiesiog atimti tą žaislą iš vaiko ir niekada negražinti, mano atveju užteko atimti iš vaiko pora žaislų ir vaiko toks elgesys daugiau nebepasikartojo. Todėl galiu pasakyti labai didelį ačiū psichologei Ramunei, už jos seminarą ir visiems kas prisidėjo prie jo rengimo bei suorganizavimo. Labai tikiuosi, kad tai ne paskutinis toks seminaras mūsų miestelyje
*Del seminaro: na man tai labai padejo isijausti i vaiko vaidmeni tie ypac vyke palyginimai “o jei vyras parsivestu nauja blondine ir iseitu su ja miegot? Nes ji nauja ir jai reik rupescio?” :D arba “kai plepam su draugais ir prieina naujas zmogus mielai ji priimam i pokalbi, o atejusio SAVO vaiko - negirdim”. Dar vis pritaikau stebejima ir pagyrima kai mazoji viena zaidzia.” Vykes laikas, kai gali pabuti su savim, su savo mintim ir mamiskai paplepeti su kitom mamoms prie arbatos puodelio.
Dėkui mamoms už laiškučius,
Ramunė
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą