MAMA KLAUSIA: ar aš pakankamai gera mama?

Mamytė rašo:

Radau Jūsų blogus ir apsidžiaugiau - jūsų propoguojamas mamystės stilius tobulai artimas mano suvokimui. Labai smagu rasti bendraminčių, nors ir virtualiniame pasaulyje. Norėčiau Jūsų patarimo/pagabos/nuomonės - kuo nors, kas leistų nenuleisti sparnų.
Mano situacija nežinau ar tipinė, tad aprašysiu trupučiuką plačiau: vaikelio laukėm dvejus metus, pastojau po stimuliacijų - tai medicininė pusė. Šalia jos buvo nuolatinis domėjimasis motinyste, nėštumu, vaikiuko auginimo ir natūralaus maitinimo klausimais ir žinojimas, kad vaikelis būtinai ateis. Buvau įsitikinusi, kad mamystė (žiauriai patiko šis Jūsų terminas : ) ) yra šviesiausia ir nuostabiausia moters patirtis, buvau ir tebesu įsitikinusi, kad vaikas ateina pamokyti mūsų gyvenimo grožio, kad kūdikiai viską supranta ir jaučia nuo pat pastojimo. Tad kai išvydau dvi juosteles buvau laimingiausia... Nėštumas praėjo labai sklandžiai, laksčiau ir bėgiojau iki pat galo, lankiau kursus, piešiau mandalas, ruošiausi/kaupiausi psichologiškai, buvau tikra, kad gimdysiu natūraliai (be nuskausminimo), na bent jau pasistengsiu kiek įmanoma, kad maitinsiu natūraliai nuo pirmos akimirkos, ir svajojau, svajojau, kaip man padės mano šiltą kamuoliuką ant nuogo pilvo. Mažoji neskubėjo gimti, mane net paguldė į patologinį, bet ji neleido gydytojams pasireikšti ir nusprendė juos aplekti: sąrėmiai prasidėjo natūraliai, viskas vyko pakankamai greitai, kai paprašiau nuskausminamųjų jau buvo visi 10 cm atidarymo, man pasakė kad tuoj susitiksit ir ... ir viskas baigėsi cezario pjūviu, mano maža dukrytė buvo per didelė siaurai mamai - tam nebuvau niekaip pasiruošiusi., ir nors viskas pavyko sklandžiai, užgijau be didesnių nemalonumų, bet sieloj liko didžiulis kraujojantis randas, kad nebuvo to pirmo susitikimo ant krūties, kad vietoj mano šiltaus glėbio ją pirmosiomis gyvenimo akimirkomis prausė-svėrė-tikrino-pakavo... kad vietoj mano pieno ji gavo mišinį, nors kai ją atnešė jau man - maitinau ją pati... Jaučiuosi kalta, kad nesugebėjau duoti jai teisingos, gražios, saugios pradžios, o kai paskaičiau, kad tai atsiliepia vaikeliui, kad jie auga kitokie nei natūraliai gimę, tai pasidarė visai liūdna. Ar tai tiesa? Jei taip, tai kaip galėčiau ištaisyti, jei tai aplamai įmanoma? Dabar mums jau trys mėnesiai, bet vos kas atsitinka ne taip - jaučiuosiu 'bloga' mama, man vis atrodo, kad kitiems geriau sekasi elgtis su mano vaiku, kad nesu jai vienintė, gyvybiškai reikalinga motina, jaučiuosi 'bloga', netinkanti... Kaip atsikratyti šito varančio mane į neviltį jausmo ? Myliu ją labai, bet jaučiuosi jos neverta, nes jau pačioj pradžioj ją nuvyliau ...



Miela mama,

Jūs esate savo vaikeliui pati svarbiausia - niekada tuo neabejokite. Keliate sau labai didelius reikalavimus, todėl nusiviliate. Pamąstykite realiai: gimdymo metu padarėte gerai, kas priklausė nuo Jūsų. Deja, ne visi mūsų medikai, nėra pasiruošę nenatūralaus gimdymo suderinti su natūraliu vaikelio atėjimu į pasaulį. Čia jų, o ne Jūsų, kaltė. Buvote pasiruošusi duoti viską, ką galėjote geriausia. Tą ir padarėte. Dabar pabandykite susikoncentruoti į dabartį ir ateitį. Tyrimai nepateikia vienareikšmiškų statistiškai reikšmingų skirtumų, kad vaikai cezarinukai užaugę yra kitokie nei natūraliai gimę. Yra daug svarbesnių aplinkybių, darančių įtaką augančiai asmenybei. Esu tikra, kad Jūsų besąlyginė meilė vaikeliui ir jūsų sąmoningumas - tai jau labai daug geram pamatui sveikos asmenybės raidoje.

Labai rekomenduoju lankytis artimame Mamų klube, net neabejoju, kad toks yra šalia Jūsų. Gausite palaikymo iš kitų mamų, pamatysite, kad kitos mamos, Jūsų nuomone gal net ir prasčiau besielgiančios su vaikais, save laiko labai geromis mamomis.

Jūs tik mokotės būti mama. Mokykitės besididžiuodama. Vykdote svarbią misiją. Mylėkite save. Nesigailėkite dėl neįvykusių išsvajotų akimirkų. Mėgaukitės realiomis akimirkomis, kurias dar ilgai prisiminsite.


Ramunė