MAMA KLAUSIA - apie skausmingą išsiskyrimą.

Šiandien gavau mamos laišką.

"Laba diena,Dažnai paskaitinėjame su vyru jūsų puslapiuką, o po to diskutuojame apie perskaitytas mintis, idėjas, vaikų auklėjimą. Džiaugiuosi, kad jūsų mintys mums tai pat yra artimos. Bet atėjo toks laikas, kai ir mums kilo klausimas dėl savo dukrytės auklėjimo. Ji dar mažas žmogutis - šeši mėnesiai, bet problema atsirado... Viskas prasidėjo nuo to, kad aš ją turėjau palikti valandžiukę saugoti vyrui, kol pati ėjau pas gydytojus. Grįžusi radau ją nusiverkusią, nes vyrui nelabai sekėsi ją nuraminti. Sekantį kartą turėjau palikti savo mamai, jai sekėsi dar blogiau - vos tik man išėjus iš namų ji puolė skambinti, kad skubėčiau namo, nes vaikas klykia taip, kad vos įtraukia orą. Bėgau iš gydytojos laukiamojo kiek įkabindama...Po to sekė dar keletas palikimų sų vyru. Jam sunkiai sekėsi, bet kitos išeities tiesiog nebuvo. Dabar jau viskas baigėsi. Niekur man eiti nebereikia jau kokį mėnesį, bet...Naktinis jos miegas tapo labai jautrus. Kadangi aš ją maitinu, ji naktim prabunda valgyti, bet pastebėjau, kad ji ne kiek valgo, bet apsižioja ir vėl užmiega. Jai svarbu pajusti, kad aš šalia. Dieną tai pat - jeigu ji miega, šalia gulėti turiu ir aš, nes jeigu ji prabus ir manęs neras, išsibudins ir pradės verkti, o jeigu prabus ir pamatys mane šalia, prisiglaus ir užmigs toliau. Tai pat ji nebūna pas kitus žmones. Mano rankose būdama šypsosi, bendrauja su svetimais, bet vos tik kiti ją pasiema į rankas - prasideda ašaros. Vyro mama man sako, kad padarėm klaidą jos nuo mažų dienų nepalikinėdami kitiems (mano tėvams, jai pačiai), tada vaikas nebijotų žmonių. Tai pat priekaištauja, jog blogai darau, kad neleidžiu vaikui verkti - taip parsivalys balso stygos pasako jos, ir neišleps vaikas. Absurdas, manau, bet uošvienė vis to nepamiršta priminti. Kiti sako, kad palik vaiką kam nors, eik be jo kur prasiblaškyti, pailsėti, bet...na niekaip aš nei prasiblaškysiu nei pailsėsiu be jos ir nuolat galvodama ar viskas jai gerai. Tad didžiausią klausimą man ir kelia tas, ar vaiką pratinti prie kitų žmonių, palikti verkti pas juos ir t.t., ar nereikia tokių radikalių ir žiaurių priemonių ir laikui atėjus ji pati nebijos kitų. Nes pas mus namuose ir lankosi kiti žmonės, ir mes patys išvažiuojam, dukrytė tikrai mato daug kitų žmonių, tik, kad jų neprisileidžia prie savęs. Nenoriu pakenkti vaiko psichologiniam vystymuisi, saugumo jausmui, bet nenoriu ir prisirišti prie savęs, jeigu tai bus pavojinga jai ateityje bendraujant su kitais.Dėkoju už Jūsų sugaištą laiką man."


Miela mama,

Jūsų dukrytė yra tikrai dar mažas žmogutis, kuriam iki pilno saugumo reikia TIEK mamos artumo, kiek jai reikia. Kiekvienam vaikui - labai individualiai.

Esate jautri mama, kuriai motiniški instinktai neduoda ramybės, todėl ir kyla pasipriešinimas bei abejonės dėl vyresniosios kartos "pamokymų". Leiskite uošvienei kalbėti, ką ji nori. Tačiau elkitės, kaip širdis liepia. Žmonės nusišneka ne būtinai iš pykčio. Iš nežinojimo... Ir vis iš to gero norėjimo :)

Su Jumis ir Jūsų dukra - viskas gerai. Būtų keista, jei vaikelis galėtų išbūti be Jūsų ilgai. Būtų keista, jei Jūs galėtumėte išbūti be jos ilgai. Ateis dar tas laikas, kai atsiskyrimas bus neskausmingas nei dukrai, nei Jums.

Kai mama stresuoja ir išgyvena dėl išsiskyrimo su vaiku, paskleidžia bangas ore... Atraskite vidinę ramybę, kai neišvengiamai reikia išeiti be dukters... Ir dukrai bus ramiau. Vaikai visai kitaip jaučiasi, kai suaugę šalia yra subalansuoti, pasitiki savimi, jaučiasi, jog kontroliuoja situaciją. Turime patys mokytis ir vaikus savo mokyti, kad yra situacijų, kai kažkas vyksta neišvengiamai...

Susidaro įspūdis, kad pergyvenate, kaip gi susitvarkys tie KITI be Jūsų su Jūsų dukra. Tai nesitikėkite, kad bus taip, kaip prie Jūsų. Tačiau ir Jūs, ir Jūsų dukra turi išmokti kitokio bendravimo. Tėvas atranda savo unikalų ryšį su vaiku. Jei nori. Nereikia mokyti, kaip ir ką daryti su vaiku. Tiesiog jis pats turi išmokti būti su ja: ar vaikas šypsosi, ar verkia. Niekas taip nepaguos vaiko, kaip mama. Galite labai elegantiškai pasakyti, kas padeda Jums, kai mažylė įsiverkia. Nors... spėju, kad prie Jūsų nėra reikalo mažylei verkti :) Paorganizuokite, kad tėtis daugiau laiko būtų su mažyle, jei tai tik įmanoma... Lai jie apsipranta vienas prie kito... Turite išmokti uždaryti namų duris ir palikti viską kitam suaugusiajam...

Jei tenka palikti dukrą močiutei, taip pat pasirūpinkite bendravimo puoselėjimu. Kad vaikas nepasiliktų tik tuomet su močiute, kai Jūsų nėra. Atsirastų daugiau ramybės. Priešingu atveju mažylė gali kitus žmones dar susieti su mamos dingimu...Bet nebūtinai...

Naktinis miegas pas mažus vaikus gali kisti ramybės atžvilgiu. Nebūtinai tai susiję su vaiko palikimu. Tačiau žindymas labai veiksminga priemonė saugumo atstatymui. Vaikai iš tiesų krūtį ima ne tik dėl alkio poreikio. Iš nesaugumo ir pan. taip pat papulis - geras draugas :)

Turite išmokti atrasti laiko ir sau. Nebūtinai pabėgti iš namų. Nebūtinai 6 valandom. Iš laiško susidaro įspūdis, kad esate pavargusi. Ir tai būtų labai normalu.Turite prašyti pagalbos kitų, artimųjų. Vienoms mamoms norisi pasitvarkyti ramiai - tuomet vaikučiu rūpinasi kiti. Kitoms mamoms norisi pabėgti iš namų prasiblaškyti. Dar kitos skaito. Kitos eina maudytis ar sportuoti. Dar kitoms reikia tiesiog nerūpestingai būti su vaiku - tuomet kiti padeda buityje. Atraskite laiko sau Jums priimtina forma. Išmokite prašyti pagalbos artimųjų.

Mamystė - tai auka. Niekas Jūsų nepakeis vaikui. Tačiau nelikite viena.


Taip pat atminkite - kiekvienas žmogus skirtingai konstruooja savo socialinį tinklą. Vieni kūdikiai šypsosi visiems, džiaugiasi visais. Kiti - labiau susikoncentravę į mamą atras kitokį kelią į pasaulį tarp žmonių. Būkite jautri savo vaiko pasirinkimui. Nelyginkite jos su kitais. Kas iš to? Kelkite klausimą: kam kūdikiui svetimus žmones arti prisileisti? Taigi dar ne laikas. Dar ne laikas išsiskyrimui su mama...




Ramunė

MAMA KLAUSIA - vaiko ašaros...

"Laba diena ...vel sedau rasyti Jums. Nes pasitikiu. Nes Jus tokia Tikra Mama. Dar ir su neikainuojamom ziniom Zinot,Jusu svetainej radau tai,ko ieskojau Samoningos,sviesios mamystes atspindzius.TOKI vidini nusiteikima.Busena.. Aciu
Turiu kelias rupesti keliancias situacijas. Pradedu atsargiai itarti,jog mano 1,5m.dukryte manipuliuoja verkdama.Kelis kart ir kojytem patrepsejo..Kol dar tai istiesu neisivaziavo,noreciau zinot kur mano klaidos? As tikrai reaguoju i jos verksma..Ar iseitis is tokios situacijos leisti paverkti?..Jei negaliu duoti ko ji nori, paaiskinu,kad pvz.tas kamuolys vaiku,jie dabar zaidzia.,arba ta gelyte tetos,negalim jos skinti,bet gali pauostyti ir pan. Antroji situacija taip pat susijus su verksmu.Kai reikia isvalyti dantukus...Nors valom nuo pirmuju atsiradimo,dabar tai tapo problema.Nepadeda(dazniausiai) nei zaidimai,nei tai,kad salia dantis valosi tetis..Protestas..Riksmas didziausias..(vakar ramiai graziai issivalem kartu su vilku ir pora meskiuku ) Galvoju koks elgesys tokiu atveju tinkamiausias?Juk isvalyt dantukus isties svarbu...Bet ar valymas lipant per vaiko riksma normalu?... Su geriausiais linkejimais Jums"

1,5 metų vaikas tikrai nemoka manipuliuoti. Nebent pati to išmokėte. Kaip tai vyksta? Vaikas verkia truputį - Jūs nekreipiate dėmesio, vaikas verkia labiau - jūs nekreipiate dėmesio, vaikas verkia taip, kad jūs negalite apsikęsti ir sureaguojate - nesvarbu, kaip. Pvz. paimate ant rankų, pažiūrite į vaiką, pakalbinate. Taip tarsi pasakote vaikui: va, kai taip rėki, tai aš tuomet jau reaguosiu. Visko, ko vaikas nori, duoti negalima. Tai tiesiog neįmanoma. Tačiau po skausmingo verkimo Jūsų paaiškinimas, pakalbėjimas su ja, gali pastiprinti verkimą.

Aš rekomenduoju užbėgti ašaroms už akių. Tiksliau, pataupyti vaiko diskomforto būsenas. Ir paaiškinsiu, kodėl. Kai mažas vaikas verkia, jis dažnai taip išreiškia savo nepasitenkinimą. Suaugusiam taip pat kaupiasi nepasitenkinimas. Tačiau mes galime kažką padaryti. Pvz. jei mums trukdo per garsi muzika, mes patildome ją ir t.t Maži vaikai labai priklausomi nuo mūsų. Jie turi ribotas galimybes padaryti įtakos juos supančiai aplinkai. Todėl labai svarbu pastebėti vaiko būsenas. Nereikia laukti, kol vaikui bus visai blogai. Galima sureaguoti ir į mažas nepasitenkinimo būsenas. Dažnai suaugę sako: nieko, pakentės. Aš sakau - o kam? Kai vaikas jaučia daugiau komforto, jis ramesnis, labiau patenkintas savimi, aplinkiniais. Jam viskas geriau. Man labai padėdavo kūdikių gestų kalba, nes jos pagalba mažius išreikšdavo tai, ko jam reikia. Nereikia vaiko versti iškęsti jam nemalonias būsenas. Tai negrūdina asmenybės. Dažnai būna vaikas suirzęs, kai iš jo tikimasi ne pagal metus, pvz. per ilgai paliekamas vienas, per daug savarankiškumo suteikiama, per mažai žaidžiama su juo ir t.t.

Ar leisti vaikui verkti ar ne? Užduokite šį klausimą kitaip: ar leisti kitam žmogui verkti ar ne? Skamba jau keistokai, ar ne? Vaikai tokie pat kaip ir mes. Kartais juokiamės, kartais verkiame. Vaikų ašaras reikia tiesiog priimti. Svarbiau yra atspindėti jausmą, nes verkti galima ir iš pykčio, ir iš liūdesio, ir iš baimės. Kai verkia suaugęs, mes norime jį paguosti. O kartais jaučiame, kad geriau palikti paverkti. Taip ir su vaikais. Mamos ypač gerai jaučia, kada reikia paguosti, kada prieiti, o kada tiesiog švelniai išbūti. Jei vaikui verkiant Jūs kankinatės, širdis nerimsta, tai nesikankinkite ir vaiko nekankinkite. Aš neskaitau tų knygų, kur mamos mokinamos paminučiui iškęsti vaiko klyksmus. Man tai - truputį nenormalu. Nei vaiko, nei mamos atžvilgiu.

Kai vaikas nenori atlikti tam tikrų procedūrų, pvz. dantų valymo, vandenuko purškimo į nosytę slogai esant, ir t.t. ir pan., užduokite klausimą:
kada žala bus didesnė - ar kai vaikas paverks ar kaip bus atliktas tam tikras darbas?

Taip kad išsaugokite savo ramybę ir valykite dantis vaikui. Darykite tai kūrybiškai :) Nebūtinai, kai vaikas prieš miegą jau labai pavargęs. Pažaiskite dieną. vaikai tam tikrame amžiuje pradeda nemėgti manipuliacijų su jų kūnu. normalu. Bet dantis valytis reikia.

Mano sūnus susirgo. Vakar jam teko duoti žvakutę nuo temperatūros. labai nepatenkintas liko. Kur jau ten. Didelis gi jau, o tokia procedūra... Aš tik švelni buvau ir rami. Ir jis patikėjo manimi, kad kitos išeities nėra. Vaikai mumis labai tiki. Tam tikrose situacijose tiesiog turime iškęsti vaiko verkimą vardan kito didesnio tikslo. O vaikai apsipras, kad tai neišvengiama.



Ramunė

Psichologinės pagalbos sekėjų gretos didėja :)

Šiandien tik pastebėjau, kad sekėjų yra jau 20 :)

Sveiki visi.

Kviečiu aktyviai ir toliau užduoti klausimus bei sulaukti atsakymų.

Pasibaigus vasaros atostogoms, veikla pagreitės :)

Dėkui visiems už pasidalinimą savo sunkumais. Skaitančiųjų daugiau. Dažnos problemos yra labai universalios. Nepasilikite su savo bėdomis vienumoje. Susiraskite pagalbos.

Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, teikiamos konsultacijos namuose.


Gerų visiems mums šiltų ir saulėtų dienų,
Ramunė

MAMA KLAUSIA - kai apima neviltis...

Vėlyvas vienos mamos laiškas...

"Sveiki,
Turiu 2,7 metukų sūnelį. Jis kalba tik savo kalba arba zenklais, na, dar vos kelis visiem suprantamus žodžius. Su sūnum neįmanoma susikalbėti, jis visai neklauso, kandžiojasi iš visų jėgų, gnaibosi, braižosi, mušasi... Anksčiau dar eidavo jį nuraminti, pasakius, kad skauda: apkabindavo, paguosdavo, papūsdavo, kad nustotų skaudėt. Pasakius griežtesniu tonu NEGALIMA - klausydavo. Reikalai pablogėjo kai susilaukiau dukrytės. Jai dabar jai 3 savaitės.

Nežinau ką bedaryti, kad jis liautūsi. Rankos man iki kraujo sukandžiotos. Tėvo taip pat neklauso, nors anksčiau net jo griežto žvilgsnio bijodavo. Tuoj pulsiu į depresiją.

Žinau, kad vaikai taip atkreipia dėmesį, tačiau net žaidžiant kartu su juo arba skaitant knygutę jis pradeda kandžiotis...

Kai vyras grįžta iš darbo užsiima tik su vyresnėliu. Kol mažylė miega stengiuosi su juo daugiau pabūt, žaisti, bet jis eina į lauką ir žaidžia ant smėlio. Su manim kartu žaisti nenori. Arba turiu tik tupėti šalia ir žiūrėti kaip jis žaidžia. Kol dukrą maitinu, jam skaitau knygelę. Bet dukrytę beveik visad turiu laikyti rankose, nes bevalgydama užmiega, o kai padedu - iškart pabunda ir taip kaip užburtas ratas kasdien...

Į darželį nėjo ir su vaikais visai nebendrauja (tik su manim, tėvu, ir kartais su seneliais bei kitais artimaisiais). Gyvenam Norvegijoje. Mažesnių vaikų ir už jį jaunesnių matė daug, nes turi vyro brolis dukrą ir gan dažnai mato, bet žaislų mergaitei neduoda, kartais net skriaudzia be jokios priezasties.

Tiesa, kai pirmą kartą pamatė sesę ligoninėj su manim, jis išsivedė už rankos tėtį su močiute lauk. Teko jiems važiuoti namo... kitą dieną grižau ir aš su mažyle, tai sūnelis spjovė keliskart ant manęs sakė "sese kaka" ir išėjo lauk. Vėliau išsivedė močiutę ir aiškiai rodė, kad aš nepageidaujama.

Žinau, kad vaikas labai prisirišęs prie manęs, nes vyras ilgai dirbdavo ir su sūnum mažai bendraudavo arba grįžęs užsiimdavo savais reikalais. Taip pat žinau, kad vaikas jau "sugadintas", nes iš tėvo pusės jam buvo atsakoma tuo pačiu. Jei jis kanda, jam kandama atgal ir pan. arba gaudavo su ranka per užpakalį. Neneigsiu, kad aš nei karto jo nemušiau, nes keliskart buvo trūkusi kantrybė (bet jis nei karto neverkė kai gavo nuo manęs mušt, nes veikiausiai tai buvo simboliškas rankos pakėlimas, bet ne daugiau, nes man per daug skauda širdį matyti vaiką verkiantį).

Prašau man padėti ištaisyti padarytas klaidas. Jau kurį laiką kai padaro ką nors negero aiškinam ramiu tonu, niekas ant jo nešaukia, nemuša. Taip pat kai kanda nors ir iki kraujo, tačiau stengiamės pasakyt kuo ramesniu tonu, kad man skauda, kad daugiau taip nedarytų. Bet tai neveiksminga. Nepadeda ir pasakymas "jei aš tau įkasčiau tau juk skaudėtų, verktum... Man juk irgi skauda". Dabar vienintelė paguoda geri orai, nes tada abu vaikus įsodinu į vežimuką ir pusdienį prasivažinėjam...

Nežinau ką daryt, kaip man elgtis su vyresnėliu? Jau kelios dienos labai muša sesę, ir gražiuoju aiškinu ir piktuoju ir net lupti gavo (spyrė į galvą mažylei). Pastebejau, kad baisiausia būna kai paimu dukrą pamaitint. Sūnus uždengia krūtį, po ilgų aiškinimų ir mažosios verkimų sūnus pats jos galvytę nustumia prie krūties, bet tada nepraleidžia progos nuskriaust, įgnybt, įkast. Kai kanda, šiek tiek padeda pasakymas, kad nulūš dantukas ir negalėsi valgyt. Kai gnaibosi - niekas nepadeda.... Sūnų pati maitinau iki pusantrų metų ir jam išties didelis stresas buvo kai nutraukiau...

Ką man daryti? Kaip reaguoti į jo skriaudimus? Kantrybei trūkus ir nesusivaldžius vėl gauna per užpakaliuką ar rankytes.... Nebežinom kaip su juo elgtis, nes niekas nepadeda... Nei pagyros, kad gražiai elgiasi jau kurį laiką (max. vieną val), nei skatinimas, kad ką nors gaus už tai jog neskriaus sesės... Jaučiuosi beviltiškai ir pervargus... Prašau padėkit...

Su didžiausia pagarba Nusivylusi Mama"


Miela Mama,

skaičiau Jūsų laišką ne vieną ir ne du kartus. Esu tikra, ne Jūs viena tai išgyvenate ir taip jaučiatės...

Norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį, kad Jūsų vaikas nėra sugadintas. Kai tik įsikalate sau tokius dalykus į galvą, tai tuoj pat atsiranda noras kažką taisyti. Vaiko netinkamas elgesys - tai ne sulūžęs dviratis, kurį reikia taisyti. Veikiausiai tai mažylio frustracijos pasekmė. Pagalvokite, jam teko per pakankamai trumpą laiką išgyventi daug netekčių. Buvo nutrauktas žindymas (o galėjote tęsti laimingai ir toliau...), dabar dar vienas svetimas daug dėmesio reikalaujantis objektas. 3 savaitės tik. Sūnui reikia laiko apsiprasti. Vieniems pavyksta lėčiau, kitiems - greičiau.

Bet kokiu atveju ši situacija iš abiejų tėvų reikalauja pakantumo vaiko elgesiui. Sustabdykite užburtą smurto ratą savo šeimoje. Apie nemušimą ir smurtą esu jau rašiusi, daug pasisakiau facebook - Augink atsakingai. Pasiskaitykite.

Neramina tai, kad esate įbauginę vaiką žvilgsniais, tonais. Kas čia per baimės auginimas? Kam Jums to reikia? Norite, kad vaikas iš žvilgsnio Jūsų bijotų??? O gal geriau lai Jūsų ir Jūsų vyro akyse jis mato meilę, pagarbą jam, pakantumą? Pamąstykite patys, kokių santykių su vaiku norite. Ir nereikalaukite iš vaiko to, ko patys nedarote. Jūs rėkiate, pykstate ant jo, mušate jį - jis tą daro su sese. Tokios primityvios reakcijos nusižiūrimos moment. Vaikai labai greitai pagauna, kad taip galima išlieti nepasitenkinimą, pavydą, pyktį, liūdesį ir t.t.

Vaikai elgiasi agresyviai ne iš dėmesio reikalavimo. Net neabejoju, kad Jūsų sūnus dėmesio reikalaudavo anksčiau kitaip. Bet kas belieka tokiam pypliui, kad ir į jį atkreiptų kas nors dėmesį???

Nesiteisinkite, kad nelaiko kantrybė, kad vaikas neverkia, nes tai buvo tik simboliškas rankos pakėlimas... Suprantu Jūsų bejėgiškumą, bet nepateisinu smurto... Ugdykite savikontrolę. Keiskite savo primityvias reakcijas. Pasikeis ir vaiko. Tik dabar tam reikės ne dienos ar dviejų.

Esate pavargusi. Auginate du vaikus. Turite susėsti su vyru ir pamąstyti, kaip kitaip suorganizuoti savo kasdienybę, kad stogas nevažiuotų ir vaikas nesikankintų. Liaukitės mušti vaiką. Liaukitės rėkti. Liaukitės demonstruoti destruktyvų pyktį. Dažniau rodykite meilę, dažniau patys apsikabinkite. Mylėkite, mylėkitės, susitelkite. Jūs - šeima. Ne tik pinigų vaikams reikia. Jiems reikia psichinio tėvų stabilumo. Pasverkite, kokią kainą mokate už tokį gyvenimą, kokį dabar turite. įsiklausykite į savo motinišką širdį: kaip norėtumėte pasielgti?

Vaikui reikia bendravimo, reikia įstaigos, kurioje jis susirastų draugų. Vaikui reikia pastovumo. Ir jūs pailsėtumėte. Netemsite amžinai visko viena. Arba... kaip po visko atrodysite ir jausitės?


Jūs ir Jūsų vyras - du žmonės - esate atsakingi už savo šeimą. ne tik už gardesnį duonos kąsnį, bet ir už vaikų psichologinę savijautą. Ir už savo.

Vaiko pavydas sesei - normalu. Pakančiai reaguokite į brolio pyktį, rodykite, kaip galima mylėti ir saugokite nuo mažylio, kuris labai labai mažas, kad suvoktų pavojų sesės gyvybei, kūdikėlį. Bet su meile. o ne grobuoniškai. Ne kaip nuo monstro. Saugokite, kaip nuo kenčiančio vaikelio...

Nereikalaukite iš vaiko meilės sesei. Pakolkas jam ji - svetimas konkurentas. Rodykite sūnui savo meilę jam, įrodykite jam, kad jį mylite. Vaikas atgaus sielos ramybę, nurims audros.

Klausykite savo širdies...

Ačiū už atvirumą,
Ramunė