Šiandien gavau mamos laišką.
"Laba diena,Dažnai paskaitinėjame su vyru jūsų puslapiuką, o po to diskutuojame apie perskaitytas mintis, idėjas, vaikų auklėjimą. Džiaugiuosi, kad jūsų mintys mums tai pat yra artimos. Bet atėjo toks laikas, kai ir mums kilo klausimas dėl savo dukrytės auklėjimo. Ji dar mažas žmogutis - šeši mėnesiai, bet problema atsirado... Viskas prasidėjo nuo to, kad aš ją turėjau palikti valandžiukę saugoti vyrui, kol pati ėjau pas gydytojus. Grįžusi radau ją nusiverkusią, nes vyrui nelabai sekėsi ją nuraminti. Sekantį kartą turėjau palikti savo mamai, jai sekėsi dar blogiau - vos tik man išėjus iš namų ji puolė skambinti, kad skubėčiau namo, nes vaikas klykia taip, kad vos įtraukia orą. Bėgau iš gydytojos laukiamojo kiek įkabindama...Po to sekė dar keletas palikimų sų vyru. Jam sunkiai sekėsi, bet kitos išeities tiesiog nebuvo. Dabar jau viskas baigėsi. Niekur man eiti nebereikia jau kokį mėnesį, bet...Naktinis jos miegas tapo labai jautrus. Kadangi aš ją maitinu, ji naktim prabunda valgyti, bet pastebėjau, kad ji ne kiek valgo, bet apsižioja ir vėl užmiega. Jai svarbu pajusti, kad aš šalia. Dieną tai pat - jeigu ji miega, šalia gulėti turiu ir aš, nes jeigu ji prabus ir manęs neras, išsibudins ir pradės verkti, o jeigu prabus ir pamatys mane šalia, prisiglaus ir užmigs toliau. Tai pat ji nebūna pas kitus žmones. Mano rankose būdama šypsosi, bendrauja su svetimais, bet vos tik kiti ją pasiema į rankas - prasideda ašaros. Vyro mama man sako, kad padarėm klaidą jos nuo mažų dienų nepalikinėdami kitiems (mano tėvams, jai pačiai), tada vaikas nebijotų žmonių. Tai pat priekaištauja, jog blogai darau, kad neleidžiu vaikui verkti - taip parsivalys balso stygos pasako jos, ir neišleps vaikas. Absurdas, manau, bet uošvienė vis to nepamiršta priminti. Kiti sako, kad palik vaiką kam nors, eik be jo kur prasiblaškyti, pailsėti, bet...na niekaip aš nei prasiblaškysiu nei pailsėsiu be jos ir nuolat galvodama ar viskas jai gerai. Tad didžiausią klausimą man ir kelia tas, ar vaiką pratinti prie kitų žmonių, palikti verkti pas juos ir t.t., ar nereikia tokių radikalių ir žiaurių priemonių ir laikui atėjus ji pati nebijos kitų. Nes pas mus namuose ir lankosi kiti žmonės, ir mes patys išvažiuojam, dukrytė tikrai mato daug kitų žmonių, tik, kad jų neprisileidžia prie savęs. Nenoriu pakenkti vaiko psichologiniam vystymuisi, saugumo jausmui, bet nenoriu ir prisirišti prie savęs, jeigu tai bus pavojinga jai ateityje bendraujant su kitais.Dėkoju už Jūsų sugaištą laiką man."
Miela mama,
Jūsų dukrytė yra tikrai dar mažas žmogutis, kuriam iki pilno saugumo reikia TIEK mamos artumo, kiek jai reikia. Kiekvienam vaikui - labai individualiai.
Esate jautri mama, kuriai motiniški instinktai neduoda ramybės, todėl ir kyla pasipriešinimas bei abejonės dėl vyresniosios kartos "pamokymų". Leiskite uošvienei kalbėti, ką ji nori. Tačiau elkitės, kaip širdis liepia. Žmonės nusišneka ne būtinai iš pykčio. Iš nežinojimo... Ir vis iš to gero norėjimo :)
Su Jumis ir Jūsų dukra - viskas gerai. Būtų keista, jei vaikelis galėtų išbūti be Jūsų ilgai. Būtų keista, jei Jūs galėtumėte išbūti be jos ilgai. Ateis dar tas laikas, kai atsiskyrimas bus neskausmingas nei dukrai, nei Jums.
Kai mama stresuoja ir išgyvena dėl išsiskyrimo su vaiku, paskleidžia bangas ore... Atraskite vidinę ramybę, kai neišvengiamai reikia išeiti be dukters... Ir dukrai bus ramiau. Vaikai visai kitaip jaučiasi, kai suaugę šalia yra subalansuoti, pasitiki savimi, jaučiasi, jog kontroliuoja situaciją. Turime patys mokytis ir vaikus savo mokyti, kad yra situacijų, kai kažkas vyksta neišvengiamai...
Susidaro įspūdis, kad pergyvenate, kaip gi susitvarkys tie KITI be Jūsų su Jūsų dukra. Tai nesitikėkite, kad bus taip, kaip prie Jūsų. Tačiau ir Jūs, ir Jūsų dukra turi išmokti kitokio bendravimo. Tėvas atranda savo unikalų ryšį su vaiku. Jei nori. Nereikia mokyti, kaip ir ką daryti su vaiku. Tiesiog jis pats turi išmokti būti su ja: ar vaikas šypsosi, ar verkia. Niekas taip nepaguos vaiko, kaip mama. Galite labai elegantiškai pasakyti, kas padeda Jums, kai mažylė įsiverkia. Nors... spėju, kad prie Jūsų nėra reikalo mažylei verkti :) Paorganizuokite, kad tėtis daugiau laiko būtų su mažyle, jei tai tik įmanoma... Lai jie apsipranta vienas prie kito... Turite išmokti uždaryti namų duris ir palikti viską kitam suaugusiajam...
Jei tenka palikti dukrą močiutei, taip pat pasirūpinkite bendravimo puoselėjimu. Kad vaikas nepasiliktų tik tuomet su močiute, kai Jūsų nėra. Atsirastų daugiau ramybės. Priešingu atveju mažylė gali kitus žmones dar susieti su mamos dingimu...Bet nebūtinai...
Naktinis miegas pas mažus vaikus gali kisti ramybės atžvilgiu. Nebūtinai tai susiję su vaiko palikimu. Tačiau žindymas labai veiksminga priemonė saugumo atstatymui. Vaikai iš tiesų krūtį ima ne tik dėl alkio poreikio. Iš nesaugumo ir pan. taip pat papulis - geras draugas :)
Turite išmokti atrasti laiko ir sau. Nebūtinai pabėgti iš namų. Nebūtinai 6 valandom. Iš laiško susidaro įspūdis, kad esate pavargusi. Ir tai būtų labai normalu.Turite prašyti pagalbos kitų, artimųjų. Vienoms mamoms norisi pasitvarkyti ramiai - tuomet vaikučiu rūpinasi kiti. Kitoms mamoms norisi pabėgti iš namų prasiblaškyti. Dar kitos skaito. Kitos eina maudytis ar sportuoti. Dar kitoms reikia tiesiog nerūpestingai būti su vaiku - tuomet kiti padeda buityje. Atraskite laiko sau Jums priimtina forma. Išmokite prašyti pagalbos artimųjų.
Mamystė - tai auka. Niekas Jūsų nepakeis vaikui. Tačiau nelikite viena.
Taip pat atminkite - kiekvienas žmogus skirtingai konstruooja savo socialinį tinklą. Vieni kūdikiai šypsosi visiems, džiaugiasi visais. Kiti - labiau susikoncentravę į mamą atras kitokį kelią į pasaulį tarp žmonių. Būkite jautri savo vaiko pasirinkimui. Nelyginkite jos su kitais. Kas iš to? Kelkite klausimą: kam kūdikiui svetimus žmones arti prisileisti? Taigi dar ne laikas. Dar ne laikas išsiskyrimui su mama...
Ramunė
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Labai dėkoju Jums už tokį išsamų ir vertingą atsakymą.Iš tiesų, eidama iš namų mokau vyrą ką veikti su vaiku ir kas jai labiausiai patinka jeigu ji įsiverks. Jūsų žodžiuose daug tiesos, kad kiti turi atrasti savo bendravimą su vaiku ir nebūtinai tokį patį kaip bendrauju su ja aš. Nes dažnai tie užsiėmimai, kurie jai su manimi būna linksmi, vyrui nepadeda ją užimti ir prablaškyti nuo verkimo.
AtsakytiPanaikintiNuramino ir tai, kad dar ne laikas dukrytei išsiskyrimui su manimi, kad nėra nieko negero, jog ji taip reaguoja į svetimus žmones be manęs. Užaugsim...Priaugsim dar tam...
Laukiu vakare grįžtant vyro. Parodysiu jam Jūsų atsakymą. Manau, bus ką pasvarstyti ir pakalbėti mums.
Tinklaraščio administratorius pašalino šį komentarą.
AtsakytiPanaikintiNeringa, linkiu Jums atrasti Jūsų šeimai tinkamiausią buvimo kartu būdą. Ir augimo kartu su vaiku būdą.
AtsakytiPanaikintiRamunė
"Vyro mama [...] tai pat priekaištauja, jog blogai darau, kad neleidžiu vaikui verkti - taip parsivalys balso stygos pasako jos, ir neišleps vaikas."
AtsakytiPanaikintiMan iš ko nors išgirdus tokį pasakymą niekada nekiltų minčių palikti su juo savo ar bet kokį kitą vaiką.
Giedriau, sutinku su Jumis ir nesutinku...
AtsakytiPanaikintiIdealistiškai ir aš taip mąstau, o realybėje...
Atrinkti suaugusius žmones mūsų mylimiems vaikams.... kažin ar įmanoma...
Dažnai ir močiutės, su iš piršto laužtais įsitikinimais, su stereotipais ir baime bandyti kitaip, pavydu, kad vaikai daro geriau ir pan. pradžiugina anūkus...
Na mano manymu tikrai įmanoma - ir yra kiekvieno tėvo pareiga - atrinkti bent jau tuos, kurie atvirai deklaruoja savo ketinimus kenkti vaikui ar / ir jam kenkia. Tai, kad tokie žmonės kartais vaiką ir pradžiugina, nėra pakankama priežastis leisti jį kankinti.
AtsakytiPanaikintiGiedriau, manau ne tiksliai išreiškiau savo mintį ir buvau klaidingai suprasta.
AtsakytiPanaikintiKai parenkame aplinką vaikui - o tai yra mūsų kaip tėvų pareiga, turime pasirūpinti, kad vaikus ugdytų tinkami žmonės. Darželio auklėtoja, mokykla, mokytojai, būrelių vadovai ir pan. Jie praleidžia daug laiko su vaikais, moko juos visko: ir ko reikia, ir ko nereikia.
Tačiau, močiutės...
Negirdėjau dar nė vienos mamos, kuri neturėtų priekaišto vyresnei kartai dėl požiūrio į vaikus.
Tai nereiškia, kad reikia drausti santykius.
reikia, visų pirma, savyje atrasti ramybės ir išminties, paaiškinti močiutei savo požiūrį, mokslinius faktus ir pan. ir aiškiai bei konkrečiai paprašyti, kokio elgesio tikimės, kai ji pasilieka viena su vaiku ar tiesiog prižiūri vaiką ir mums esant.
Va jau tada galima daryti išvadas:
jei močiutė ožkiškai užsispyrusi (oi, kaip man tokias norisi pagainioti per pievą kaip tikras ožkas :) ) daro savo ir taip kenkia vaiko psichologinei savijautai (vaikas po pabuvimo su močiute yra suirzęs, blogai miega, atsisako valgyti, liūdi, pyksta ir pan.) - vadinasi jis dar per mažas, dar per didelę įtaką daro močiutė, todėl nereikėtų palikti vaiko vieno su ja. Vyresni vaikai geriau prisitaiko, ne tokie imlūs.
Tačiau jei vaikui viskas gerai - vadinasi viskas gerai.
Bet palietėme iš tiesų labai jautrią temą - močiutes.....
Jo, iš tiesų palietėme jautrią temą, į kurią pakliūva ne tik močiutės, bet ir visi kiti giminaičiai, tame tarpe ir patys tėvai.
AtsakytiPanaikintiSutinku, kad iškilus nedideliems nesutarimams tarp žmonių pirmiausia reiktų pabandyti juos išsiaiškinti, tačiau būna ir tokių atvejų, kai iš karto aišku, kad ką nors aiškintis yra beprasmiška. Jei žmogus mano, kad verkiančio vaiko nuraminimas jį lepina, mano manymu būtent toks atvejis ir yra - labai nedaug šansų, kad ką nors su juo dar galima išsiaiškinti. Tuo labiau jei taip sako vaiko močiutė - gi tokie žodžiai yra įrodymas, kad ji lygiai taip pat elgėsi ir su savo vaikais, t.y. tavimi ar tavo antra puse, ir nemato tame nieko blogo.
Taip pat nesutinku, kad reikia taikyti skirtingus standartus močiutėms ir visiems kitiems žmonėms. Jei žmogus (močiutė ar ne - nematau skirtumo) net ir po to, kai jam vienareikšmiškai pasakoma, kad jo elgesys vaikui (ar man) yra žalingas, vis tiek jį tęsia - yra amoralu toliau leisti jam žaloti vaiką (ar save). Ir tai nepriklauso nei nuo vaiko amžiaus, nei nuo giminystės ryšių (jei vis tik atrodo, kad priklauso - būtų įdomu sužinoti kodėl).
Giedriau, gera diskusija, iš tiesų. ir skausminga.
AtsakytiPanaikintiGal išplėsiu vėliau šią temą. Tačiau nuraminsiu jūsų smalsumą pasakydama, kad netaikau dvigubų standartų nei svetimiems, nei saviems. Tačiau atsakomybė prieš savus yra šiek tiek didesnė. Kitokia ta atsakomybė.
Kuria prasme? Nors esu diplomuota psichologė, labai įtariai žiūriu į vienareikšmiškus teigimus apie vaikui daromą žalą. Tyrimai padaryti.... Bet kas skaitė , kaip jie buvo padaryti... Kaip nustatyti vaiko asmenybei daromą žalą, kai ta asmenybė - ne iki galo aiškiai mums funkcionuojanti... Pvz. pirmojo vaikystės prisiminimo reikšmė asmenybei.... Iš kur mums žinoti, ką vaikas prisimins... Tikrai sudėtinga viskas...
Noriu pasakyti, kad tėvų atsakomybė yra neskubėti atriboti vaiko nuo giminių vien tik dėl jų pažiūrų pasenusių. ir vien tik dėl to, kad tai mus nerealiai nervina ir siutina ir neramina...
Jei bendravimas žaloja nors vieną pusę, toliau tęsti bendravimą yra užstrigimo psichologinių sunkumų pelkėje išraiška. O ne amoralu, manyčiau...
Kažkaip jaučiu, kad su Jumis galima būtų puikiai išvystyti šią temą ir toliau.Bus dar apie ką pabendrauti...
Sutinku, kad gali būti atvejų, kai sunku vienareikšmiškai pasakyti daroma vaikui žala ar ne. Tačiau mes gi ne apie tokius atvejus kalbame - kalbame apie tai, kad viena močiutė mano, jog reikia neraminti verkiančių vaikų, nes jie išleps, kas yra vienareikšmis smurtas, o nesaugoti savo vaiko nuo smurto yra lygiai taip pat amoralu, kaip kad ir pačiam prieš jį smurtauti.
AtsakytiPanaikintiTaip pat sutinku, kad žmonės turi teisę į pažiūras ir vien dėl to, kad jos skiriasi, nereiškia, kad bendravimas neįmanomas. Tačiau pažiūros subjektyviais klausimais (pvz. į madą ar meną) nėra tas pats, kas pažiūros objektyviais klausimais (pvz. į moralę). Pirmu atveju klausimas yra subjektyvus, ir išsiskyrus nuomonei santykiai kuo puikiausiai gali tęstis (pvz. močiutei patinka vieni filmai, man patinka kiti - jokių problemų). Antru atveju klausimas yra objektyvus, ir jei nuomonė apie tai skiriasi, bent vienos iš šalių netraumuojantys santykiai yra neįmanomi (pvz. močiutė mano, kad vaiko mušimas ar neraminimas verkiant yra būtinos auklėjimo procedūros).