2010 m. spalio 14 d., ketvirtadienis

MAMA KLAUSIA - ar tinka auklė?

Laba diena, Paskaitinėjau Jūsų puslapį ir pamėginsiu paklausti jūsų nuomonės. Mano dukrytę, kuriai 1,8 metukų, kartais prižiūri auklė. Du kart savaitėje po keletą valandų. Ji pas mus jau beveik pusmetis. Jauna maloni mergina, pažystama nuo vaikystės, labai rami ir išradinga. Išmokė mano dukrytę dainelių, eilėraštukų. Kaip grįžtu mergaitė labai džiaugiasi ir būna rami ir gera.Bet visai kitokia reakcija būna atėjus auklei. Mano dukrytė verkia, kartoja nenoriu ir kabinasi man i kojas. Po keleto minučių atsileidžia ir atneša auklytei knygutę ar žaislą. Į luką irgi nenori eiti, galbūt žino, kad grįžus manęs neras. Taigi mano klausimas būtų, ar vaikeliui blogai su aukle ar ji tiesiog verkia ją pamačius todėl, kad įtaria, jog išeisiu aš? Auklytės keisti nenorėčiau, nes kol kas ją vienintelę turime. Kartais ateina mano mama, bet į ją tokios reakcijos nesulaukiu. Tik į auklę...sureaguoja verkdama, o su močiute atvirkščiai, man rodo :“ate“. Niekaip nesuprantu, gal mano dukrytė mato joje ką nors baisesnio, gal negerą žmogų...na visko prigalvoju, tiesiog norėčiau jūsų nuomonės. Paskutinį kartą auklytė sakė, jog mergaitė ištaisė jai įniršio priepuolį ir nenuraminamai rėkė kokią pusę valandos. Auklei pasirodė, jog ji nori išsirėkti...Bandė nuraminti, nukalbinti, nepavyko...tuomet paliko ją vieną kambaryje...niekas nepadėjo. Tada vaikas užmigo, o atsikėlus labai norėjau glaustytis, su ta pačia auklyte. Perskaičius Jūsų mintis, pamaniau, gal vaikas nesijaučia saugus su aukle, gal tikrino jos ribas...Labai prašau, parašykite man...

Mano nuomonė jums nereikalinga. Atsakymas į klausimą - jūsų vaike. Skaitykite širdimi, o ne protu. Kitaip ir mano atsakymas bus mažai vertingas.

VAIKAI NEBANDO JOKIŲ RIBŲ.
VAIKAI NENORI IŠSIRĖKTI ŠIAIP SAU - METŲ IR AŠTUONIŲ MĖNESIŲ VAIKAS IŠRĖKIA SAVO SIELOS SKAUSMĄ, NERIMĄ, BAIMĘ AR PAN.
KAI VERKIANTIS VAIKAS YRA RAMINAMAS, NUKALBINAMAS - IGNORUOJAMAS JO JAUSMAS, JO NEMALONUS IŠGYVENIMAS ČIA IR DABAR. AŠ TAI TRAKTUOJU KAIP POVANDENINĮ PSICHOLOGINĮ SMURTĄ, KURIS VĖLIAU PAVIRS Į PALIEPIMUS: NEVERK, NEPYK, NURIMK. VAIKAI DUSINAMI, JIEMS NELEIDŽIAMA KVĖPUOTI , BŪTI SAVIMI.
PALIKTI VAIKĄ VIENĄ KAMBARYJE VERKIANTĮ - PSICHOLOGINIS SMURTAS PRIEŠ VAIKUS IR DIDELĖ DIDELĖ NEATSAKOMYBĖ.


Visų pirma, auklė ateina ne taip jau ir dažnai, kad vaikas kažkaip ypatingai prie jos priprastų. Kiekvienas vaikelis skirtingai pratinasi prie žmonių.

Antra, eilėraštukų ir dainelių mokymas, kai kalbame apie metų ir aštuonių mėnesių vaikelį, ne esminis momentas vaiko priežiūroje. Vaikui labiausiai reikia saugumo jausmo ir pan. O jei Jums patinka auklės eilėraštukai ir dainelės, tai Jūs su ja jų ir mokykitės.

Trečia, turite tik šią auklę, nes kitos, greičiausiai, neieškojote. Taigi neapsiribokite vienu žmogumi.

Kas įvyko paskutinį kartą? Išversiu į lietuvių kalbą:

vaikui buvo taip nesmagu, nesaugu, nemiela su tuo žmogumi, kad ji visą nemalonią būseną išliejo ilgu, intensyviu, su daug įtampos ir frustracijos verksmu. Vietoj bet kokios vaiko jausmo tolerancijos ir priėmimo, vaikas sulaukė psichologinio smurto - palikimo, kas jį taip išsekino, kad mažylė net užmigo. Tačiau prabudusi nerado kitos išeities, kaip tik prisitaikyti...

Jūsų amžiaus dukrytei saugumo ir artumo jausmas yra gyvybiškai svarbus. Jei mažylė su močiute pasilieka ramiai, kodėl ją paliekate su kitu žmogumi? Išeitis visada yra. Galvokite, ne kad Jums patinka ta auklė, o kaip jaučiasi Jūsų dukra su ja. Net ir vienas didelis streso įvykis tokio amžiaus vaikui yra absoliučiai nereikalingas, jei išsiskyrimas su vaiku nėra būtinas.



Ramunė