MAMA KLAUSIA: kai mažyliai mokosi dalintis daiktus

Štai dar vienas laiškutis, tęsiant mūsų naują rubriką "Klausimai - atsakymai"

Labai patinka Ramunes mintys apie vaikuciu auklejima, tiesiog is jos pasakojimu viskas atrodo taip lengva ir paprasta, tik gaila, kad ne visada ir ne visos situacijos is tikruju taip lengvai yra suvaldomos. Noriu isgirsti nuomone apie pestynes del zaislu. Auginu 11men dvynukes - drakoniukes. Labai judrios, nenuoramos, nenustygstancios vietoje. Paskutiniu metu labai pradejo pyktis ir kovoti viena su kita. Ir nesvarbu, kad yra du vienodi ar bent jau ta pacia funkcija atliekantys zaislai, reikia arba to, kuri turi sese, arba abieju. Pradzioje tiesiog atimdavau ta zaisla, del kurio pestynes prasidejo, paskui, iskilus tokiam konfliktui bandydavau sudominti kuo nors kitu, na o dabar kuo toliau, tuo dazniau (iki tam tikro kantrybes lygio) tiesiog leidziu joms spresti sia situacija pacioms. Taciau mane jaudina tai, kad kazkuri vistiek lieka nuskriausta, tuomet buna asaru kalnai ir belieka paguoda ant mamos ranku ir pyktis. Taigi, ir kaip gi visgi vertetu spresti panasias situacijas? Jos dar nesupranta juk, dabar norai joms yra auksciau visko, ir jokie ten pamokymai nelabai rupi. O ka jau kalbeti apie palaukima "eileje", kol sese supasi ant arkliuko ar pan. Tenka prievarta rekiancia laikyti, kol viena pasisups, kad galetum apkeisti jas vietomis ir vel ana laikyti besispardancia ir klykiancia! Zinau, kad i kandziojimusis nereiketu reaguoti, bet mano Iruna pradejo savo dantukus labai i sese galasti, toji vargsiuke visa nuseta ikandimu zymemis. Tai kaip sitoje situacijoje deretu elgtis? Dekui labai uz pasisakymus! Toma


Miela Toma,

gyvenimas yra paprastas ir lengvas. Sudėtingu padarome gyvenimą mes - žmonės.

Gyvenime su vaikais svarbu neturėti padidintų reikalavimų nei sau, nei kam kitam. Jei mes dažniausiai pasielgiam išmintingai, tai nereikia nusiskusti galvos plikai, padarius vieną klaidą. Reikia pamąstyti, kas privertė mus netinkamai sureaguoti, kas apsunkino padėtį? Jei toleruosime savo nuklydimus ir mokysimės iš jų - tai puiku. Gal tuomet lengviau pakęsime ir vaikų netinkamą elgesį, jei jis nesikartoja nuolatos. Būna gi dienų lyg tyčia...

11 mėn. mažylės yra labai mažos, kad suvoktų dalinimosi niuansus. Bet suaugęs gali labai padėti net ir tokioms pupoms... Sutikite... Pupos - tai kur kas malonesnis Jūsų mažylių apibūdinimas nei drakoniukės. O žodis labai svarbus. Pradėkite nuo paprastų dalykų :) Nedarykite savo vaikučių tuo, kuo jie nėra :)

Taigi , toliau apie... pupas... :)

Gyvenime su vaikais vadovaujuosi paprastu principu: jei manęs niekas neprašo, ar negresia pavojus vaikų sveikatai, gyvybei ir pan. - leidžiu vaikams patiems spręsti kylančius nesutarimus. Vaikai iš prigimties - mažieji nemokyti diplomatai.

Gyvenime yra taip, kad vieni - laimi, kiti - pralaimi. Yra žmonių, kurie nuo gimimo su savimi nešiojasi laimėtojo karūną. Jiems sekasi. Jie kažkaip moka pasiimti iš gyvenimo maksimumą. Jei tai vyksta padoriais būdais, paisant šalia esančių - nuostabu. Mūsų vaikučiai mokosi bendravimo subtilybių, jie stebi savo valios, asmenybės stiprumą ir jos poveikį kitiems. Vaikai per savo ankstyvąją patirtį mokosi daryti kitiems įtaką. Tai labai svarbi patirtis. Jei vaikas išmoksta kažką savo elgesiu pakeisti, jis pradės tikėti savo galiomis, turės savyje stiprybės kažką daryti, pasitikės savo jėgomis. Tai taip vadinamas savęs efektyvumo suvokimas. Jis padeda žmogui skristi ir išbandyti tik jam gyvenimo duodamus tolius, aukščius, tarpeklių svaigulį...

Maži vaikai naudojasi primityviomis reakcijomis, galbūt todėl jie dažnai nusakomi kaip agresyvūs ir pan. Trenkti - paprasta. Kąsti - taip pat. Viso kito jie turi išmokti. Kaip netrenkti, kaip palaukti, kaip pasiimti kitą daiktą, kaip susitarti dėl vieno ar kito žaislo... Mokymasis trunka... Net nesitikėkite, kad vaikai, nuo gimimo augdami kartu, nuo gimimo tarpusavyje elgsis draugiškai kaip iš svajonės :) Mes nežinome nei charakterio bruožų, nei to, kas dedasi galvelėse :) Viena galiu pasakyti, kad jūsų mažylės greičiau išmoks bendravimo niuansėlių nei vienas augantis vaikas. Tik nenorėkite iš jų per daug. Leiskite joms išmokti savo pamokas, jos būtinos. Elegantiškai parodykite kitus elgesio modelius. Kartokite juos tol, kol bus pasiektas rezultatas. Nesitikėkite, kad paaiškinusi ar parodžiusi vieną kartą, būtinai sulauksite rezultato :) Šioje vietoje mes turime teisę vaidinti sugedusias plokšteles ir ramiai kartoti kartoti kartoti :)

Remiantis įvairiomis teorijomis apie vaikų augimą, 11 mėn. lėliukams dar nėra būdingas socialinis bendravimas. Tiksliau, poreikio bendrauti su kitu vaiku maži vaikai dar neturi tokio didelio. Jiems reikia vieno dėmesio subjekto - vieno suaugusiojo. Jūsų mažylės yra kitoje situacijoje. Taigi socialinės pamokos taip pat bus kitokios. Ir Jums reikės išmokti savo dėmesį dalinti abiems vienu metu, vieno žaidimo metu. Tam tiks vėliau veikla su kamuoliukais ir pan.

Jei pastebite, kad mažylės, pabuvusios kurį laiką vienos, pradeda nerimauti, erzintis ir "nepasidalinti" daiktų, atkreipkite dėmesį ir į tai, kad joms jau gana būti vienoms. 11 mėn . vaikučiai dar labai trumpai gali ramiai išbūti vienatvėje su daiktais. Taigi užbėkite įvykiams už akių. Duokite savo dėmesio mažylėms iki to, kol jos susierzina :) Išbandykite kitus savo elgesio būdus :)

Jei arkliukas sukelia labai daug streso vaikams - būkite gudresnė. Duokite suptis vienai, kai kita užsiėmusi ar būna su tėveliu ar pan.

Dėl kandžiojimosi: vaikas turi suprasti, kad dantys skirti maistui kramtyti. Taigi Jūsų žinojimas apie nereagavimą nėra visai tikslus. Nereaguojame tuomet, kai vaikas kandžiojasi nesąmoningai, iš didelio sielos skausmo, kuris aprašytas yra viename mano straipsnyje apie vaiką, kurio tėvelis išėjo iš namų. Kai tik pastebite, kad tuoj tuoj vaiko dantukai kramtys ne maistą, pakiškite ką nors. Besikandžiojantiems vaikams siūlau nupirkti pliuškį, kuriam neskauda. Būtina sakyti iš karto, kad skauda sesei, kai pirmoji kanda. Mimika labai svarbi. Kas mokosi gestų kalbos, tokias situacijas susieja su "liūdna", "skauda", "verkti" gestais.

Beje, Jūsų dviem mažylėms kūdikių gestų kalba turėtų būti labai tinkama. Jos ne tik su Jumis bendraus, bet ir tarpusavyje. Mažiau kasdienio streso - garantuoju :) O ir užsiėmimas puikus :)

Ramunė