MAMA KLAUSIA - kodėl vaikas verkia lauke?

Laba diena, gerb. Ramune,
Kadangi Jūsų požiūris į vaikiukus man labai artimas, norėčiau dar vieno Jūsų patarimo, jei galima. Gal Jūs padėsite suprasti (ar) ką darau ne taip.
Mano dukrytei - 8 mėnesiai. Kiek spėjau suprasti - ji iš jautresnių vaikų (verkiam mes dažnai, mamos reikai nuolat, miegam prastai nuo pat gimimo). Kadangi ruošiausi tapti mama - neturiu jokių nusistatymų prieš vaiko nešiojimą (o kadangi kaip ne dabar laikyti ją ant rankų), esu už vaiko poreikių tenkinimą, esu prieš "leisk vaikui paverkti - jam tai į naudą". Tačiau šiai dienai, mane neramina štai kas: jai labai sunku eiti į lauką, pradeda rėkti vos tik pradedam rengtis, vežymėlyje sėdėti/gulėti nenori - jei nepavyksta užmigdyti - nešioju ją nešynėje, eiti savom kojom dar mum labai sunku juo labiau, kad dabar dar jūdesius varžo ir šilti rūbai. Jei užmiega vežymėlyje - tai pabudus iš karto pradeda rėkti (būtent isteriškai rėkti) net jei ją vežu, ji mane puikiai mato ir girdi, nuraminti pavyksta tik ant rankų ir tai nevisada. Šiaip mergytė aktyvi, domisi pasauliu - labai patinka šuniukai, bet jei tik pasodinu į vežimėlį - ji užsimerkia ir pradeda rėti. Ką padariau ne taip? Kodėl pas vaiką dabar tokia reakcija? Į lauką pasivaikščioti einame nuo pat gimimo beveik kasdien (tik kai sirguliuojam neinam), anksčiau gražiausiai miegodavo lauke tol kol vežiodavau (svarbu buvo nesustoti :) ), buvo galima sudominti žaislais, nuraminti davus pieno ar ko atsigerti. Dabar nepadeda niekas - rėkia užsimerkus ir viskas? Iš vežimo nebuvo nei iškritus, nei susižeidus,niekad nepalikdavau ją vieną vežimėly... Man dabar net baisu su ja eiti į lauką, nešioti jau nebelabai galiu (šiuo metu l. skauda nugara), o kaip kitaip jai suteikti saugumo nebeišmanau. Gal ką patarsit ar paaiškinsit kur mano klaida?


Miela mama,

pasikalbėkim.
Ką reiškia - vaikas verkia dažnai? Kaip dažnai? Būkime konkretūs.
Atrminkite, kad vaikai turi daug daugiau preižasčių verkti nei suaugę. Ir ypač maži vaikai.
Tai, kad mamos reikia nuolat, yra norma, kai kalbame apie 8 mėnesių kūdikį. Ir dar taip bus ilgai.

Lauko situacija:
kaip jaučiatės Jūs, kai ruošiatės pasivaikščiojimui? Kaip Jūsų ramybė - neramybė? Vaikai labai jautrūs. Jei jau pergyvenate iš anskto, turite pirma save nuraminti išmokti. Susidraugaukite su savo baime. Nenorėkite pakeisti vaiko, kad neverktų prabudęs, keiskite savo elgesį taip, kad prabudimas nebūtų vaikui tragedija.
Turite atskirti, kas kam sunku. Tai kam ten eiti savom kojom sunku: Jums ar vaikui? :)
Yra puikių galimybių vaikui, jei jis jau vaikščioti pradeda, dėl rūbų tinkamo parinkimo.
Išryškinkite pasivaikščiojimo tikslą ir atsakykite sau į klausimą: ar Jūsų tikslas sutampa su vaiko tikslu. Normaliu atveju vaikai noriai būna lauke.
Gali būti, kad ko nors išsigando Jums to net neaprėpus.
Gali būti, kad tiesiog negerai jai.

Kai sakote, kad nurimsta tik ant rankų, tai yra labai normalu. Kur gi jai daugiau nurimti? Net jei vaikas Jus mato ir girdi, jis nėra šalia Jūsų. Nesižavėkite mamomis, kurios nuramina savo verkiančius kūdikius purtydamos vežimus.
Pabandykite paeksperimentuoti: jei mažylė būna pavargusi, gal geriau ir lengvaiu užmiega; o gal jau nemiegoti jai lauke norisi, o stebėti nuo Jūsų rankų pasaulį; o gal per daug triukšmo lauke... Gali būti daug gal. bandykite keisti tai, ką darote, nes kažką darote ne taip. Vaiko elgesys Jums geriausias atsakymas.
NEKARTOKITE TO, KAS NEEFEKTYVU.

Dėl nugaros: turite atrasti tokią galimybę, kad ji būtų palanki ir Jums, ir dukrytei.

MAN GIRDISI MAMA, KURI TIESIOG PELNYTAI PAVARGO.
Ramybės Jums ir poilsio atraskite.

Nugaros skausmai labai daug jau pasako, bet čia jau ne mano siritis...

NESIKANKINKITE SU KLAUSIMU "KODĖL?", PAJAUSKITE, KĄ DARYTI, KAI TAIP YRA...


Ramunė