Vakar knygyne atradau nupigintą, bet labai gerą knygą, kurią rekomenduoju ne tik tiems, kurie turi minčių skirtis, bet ir tiems, kam gyvenimas santuokoje ir dar su vaikais sublogo.
http://www.manoknyga.lt/knyga/vienisa-mama.html
BIG knygyne antrame aukšte ši knyga kainavo apie 12 Lt. :)
Autorė labai paprastai ir suprantamai bei nuoširdžiai rašo apie įvairias situacijas po skyrybų. Tikiu, kad dauguma sąmoningų tėvų tai paskatins kreiptis pagalbos dėl santykių krizės.
Net ir darnios šeimos šioje knygoje atras daug naudingos informacijos, nes mano darbo patirtis rodo, kad šeimose tėvo vaidmuo labai dažnai būna miglotas. Kartais nėra skirtumo, ar savaitgalinis tėtis gyvena pilnoje šeimoje tuose pačiuose namuose, ar jis veda atskirą nuo vaikų mamos buitį.
Gero skaitymo,
Ramunė
2010 m. birželio 19 d., šeštadienis
2010 m. birželio 16 d., trečiadienis
MAMA KLAUSIA: kai mažyliai mokosi dalintis daiktus
Štai dar vienas laiškutis, tęsiant mūsų naują rubriką "Klausimai - atsakymai"
Labai patinka Ramunes mintys apie vaikuciu auklejima, tiesiog is jos pasakojimu viskas atrodo taip lengva ir paprasta, tik gaila, kad ne visada ir ne visos situacijos is tikruju taip lengvai yra suvaldomos. Noriu isgirsti nuomone apie pestynes del zaislu. Auginu 11men dvynukes - drakoniukes. Labai judrios, nenuoramos, nenustygstancios vietoje. Paskutiniu metu labai pradejo pyktis ir kovoti viena su kita. Ir nesvarbu, kad yra du vienodi ar bent jau ta pacia funkcija atliekantys zaislai, reikia arba to, kuri turi sese, arba abieju. Pradzioje tiesiog atimdavau ta zaisla, del kurio pestynes prasidejo, paskui, iskilus tokiam konfliktui bandydavau sudominti kuo nors kitu, na o dabar kuo toliau, tuo dazniau (iki tam tikro kantrybes lygio) tiesiog leidziu joms spresti sia situacija pacioms. Taciau mane jaudina tai, kad kazkuri vistiek lieka nuskriausta, tuomet buna asaru kalnai ir belieka paguoda ant mamos ranku ir pyktis. Taigi, ir kaip gi visgi vertetu spresti panasias situacijas? Jos dar nesupranta juk, dabar norai joms yra auksciau visko, ir jokie ten pamokymai nelabai rupi. O ka jau kalbeti apie palaukima "eileje", kol sese supasi ant arkliuko ar pan. Tenka prievarta rekiancia laikyti, kol viena pasisups, kad galetum apkeisti jas vietomis ir vel ana laikyti besispardancia ir klykiancia! Zinau, kad i kandziojimusis nereiketu reaguoti, bet mano Iruna pradejo savo dantukus labai i sese galasti, toji vargsiuke visa nuseta ikandimu zymemis. Tai kaip sitoje situacijoje deretu elgtis? Dekui labai uz pasisakymus! Toma
Miela Toma,
gyvenimas yra paprastas ir lengvas. Sudėtingu padarome gyvenimą mes - žmonės.
Gyvenime su vaikais svarbu neturėti padidintų reikalavimų nei sau, nei kam kitam. Jei mes dažniausiai pasielgiam išmintingai, tai nereikia nusiskusti galvos plikai, padarius vieną klaidą. Reikia pamąstyti, kas privertė mus netinkamai sureaguoti, kas apsunkino padėtį? Jei toleruosime savo nuklydimus ir mokysimės iš jų - tai puiku. Gal tuomet lengviau pakęsime ir vaikų netinkamą elgesį, jei jis nesikartoja nuolatos. Būna gi dienų lyg tyčia...
11 mėn. mažylės yra labai mažos, kad suvoktų dalinimosi niuansus. Bet suaugęs gali labai padėti net ir tokioms pupoms... Sutikite... Pupos - tai kur kas malonesnis Jūsų mažylių apibūdinimas nei drakoniukės. O žodis labai svarbus. Pradėkite nuo paprastų dalykų :) Nedarykite savo vaikučių tuo, kuo jie nėra :)
Taigi , toliau apie... pupas... :)
Gyvenime su vaikais vadovaujuosi paprastu principu: jei manęs niekas neprašo, ar negresia pavojus vaikų sveikatai, gyvybei ir pan. - leidžiu vaikams patiems spręsti kylančius nesutarimus. Vaikai iš prigimties - mažieji nemokyti diplomatai.
Gyvenime yra taip, kad vieni - laimi, kiti - pralaimi. Yra žmonių, kurie nuo gimimo su savimi nešiojasi laimėtojo karūną. Jiems sekasi. Jie kažkaip moka pasiimti iš gyvenimo maksimumą. Jei tai vyksta padoriais būdais, paisant šalia esančių - nuostabu. Mūsų vaikučiai mokosi bendravimo subtilybių, jie stebi savo valios, asmenybės stiprumą ir jos poveikį kitiems. Vaikai per savo ankstyvąją patirtį mokosi daryti kitiems įtaką. Tai labai svarbi patirtis. Jei vaikas išmoksta kažką savo elgesiu pakeisti, jis pradės tikėti savo galiomis, turės savyje stiprybės kažką daryti, pasitikės savo jėgomis. Tai taip vadinamas savęs efektyvumo suvokimas. Jis padeda žmogui skristi ir išbandyti tik jam gyvenimo duodamus tolius, aukščius, tarpeklių svaigulį...
Maži vaikai naudojasi primityviomis reakcijomis, galbūt todėl jie dažnai nusakomi kaip agresyvūs ir pan. Trenkti - paprasta. Kąsti - taip pat. Viso kito jie turi išmokti. Kaip netrenkti, kaip palaukti, kaip pasiimti kitą daiktą, kaip susitarti dėl vieno ar kito žaislo... Mokymasis trunka... Net nesitikėkite, kad vaikai, nuo gimimo augdami kartu, nuo gimimo tarpusavyje elgsis draugiškai kaip iš svajonės :) Mes nežinome nei charakterio bruožų, nei to, kas dedasi galvelėse :) Viena galiu pasakyti, kad jūsų mažylės greičiau išmoks bendravimo niuansėlių nei vienas augantis vaikas. Tik nenorėkite iš jų per daug. Leiskite joms išmokti savo pamokas, jos būtinos. Elegantiškai parodykite kitus elgesio modelius. Kartokite juos tol, kol bus pasiektas rezultatas. Nesitikėkite, kad paaiškinusi ar parodžiusi vieną kartą, būtinai sulauksite rezultato :) Šioje vietoje mes turime teisę vaidinti sugedusias plokšteles ir ramiai kartoti kartoti kartoti :)
Remiantis įvairiomis teorijomis apie vaikų augimą, 11 mėn. lėliukams dar nėra būdingas socialinis bendravimas. Tiksliau, poreikio bendrauti su kitu vaiku maži vaikai dar neturi tokio didelio. Jiems reikia vieno dėmesio subjekto - vieno suaugusiojo. Jūsų mažylės yra kitoje situacijoje. Taigi socialinės pamokos taip pat bus kitokios. Ir Jums reikės išmokti savo dėmesį dalinti abiems vienu metu, vieno žaidimo metu. Tam tiks vėliau veikla su kamuoliukais ir pan.
Jei pastebite, kad mažylės, pabuvusios kurį laiką vienos, pradeda nerimauti, erzintis ir "nepasidalinti" daiktų, atkreipkite dėmesį ir į tai, kad joms jau gana būti vienoms. 11 mėn . vaikučiai dar labai trumpai gali ramiai išbūti vienatvėje su daiktais. Taigi užbėkite įvykiams už akių. Duokite savo dėmesio mažylėms iki to, kol jos susierzina :) Išbandykite kitus savo elgesio būdus :)
Jei arkliukas sukelia labai daug streso vaikams - būkite gudresnė. Duokite suptis vienai, kai kita užsiėmusi ar būna su tėveliu ar pan.
Dėl kandžiojimosi: vaikas turi suprasti, kad dantys skirti maistui kramtyti. Taigi Jūsų žinojimas apie nereagavimą nėra visai tikslus. Nereaguojame tuomet, kai vaikas kandžiojasi nesąmoningai, iš didelio sielos skausmo, kuris aprašytas yra viename mano straipsnyje apie vaiką, kurio tėvelis išėjo iš namų. Kai tik pastebite, kad tuoj tuoj vaiko dantukai kramtys ne maistą, pakiškite ką nors. Besikandžiojantiems vaikams siūlau nupirkti pliuškį, kuriam neskauda. Būtina sakyti iš karto, kad skauda sesei, kai pirmoji kanda. Mimika labai svarbi. Kas mokosi gestų kalbos, tokias situacijas susieja su "liūdna", "skauda", "verkti" gestais.
Beje, Jūsų dviem mažylėms kūdikių gestų kalba turėtų būti labai tinkama. Jos ne tik su Jumis bendraus, bet ir tarpusavyje. Mažiau kasdienio streso - garantuoju :) O ir užsiėmimas puikus :)
Ramunė
Labai patinka Ramunes mintys apie vaikuciu auklejima, tiesiog is jos pasakojimu viskas atrodo taip lengva ir paprasta, tik gaila, kad ne visada ir ne visos situacijos is tikruju taip lengvai yra suvaldomos. Noriu isgirsti nuomone apie pestynes del zaislu. Auginu 11men dvynukes - drakoniukes. Labai judrios, nenuoramos, nenustygstancios vietoje. Paskutiniu metu labai pradejo pyktis ir kovoti viena su kita. Ir nesvarbu, kad yra du vienodi ar bent jau ta pacia funkcija atliekantys zaislai, reikia arba to, kuri turi sese, arba abieju. Pradzioje tiesiog atimdavau ta zaisla, del kurio pestynes prasidejo, paskui, iskilus tokiam konfliktui bandydavau sudominti kuo nors kitu, na o dabar kuo toliau, tuo dazniau (iki tam tikro kantrybes lygio) tiesiog leidziu joms spresti sia situacija pacioms. Taciau mane jaudina tai, kad kazkuri vistiek lieka nuskriausta, tuomet buna asaru kalnai ir belieka paguoda ant mamos ranku ir pyktis. Taigi, ir kaip gi visgi vertetu spresti panasias situacijas? Jos dar nesupranta juk, dabar norai joms yra auksciau visko, ir jokie ten pamokymai nelabai rupi. O ka jau kalbeti apie palaukima "eileje", kol sese supasi ant arkliuko ar pan. Tenka prievarta rekiancia laikyti, kol viena pasisups, kad galetum apkeisti jas vietomis ir vel ana laikyti besispardancia ir klykiancia! Zinau, kad i kandziojimusis nereiketu reaguoti, bet mano Iruna pradejo savo dantukus labai i sese galasti, toji vargsiuke visa nuseta ikandimu zymemis. Tai kaip sitoje situacijoje deretu elgtis? Dekui labai uz pasisakymus! Toma
Miela Toma,
gyvenimas yra paprastas ir lengvas. Sudėtingu padarome gyvenimą mes - žmonės.
Gyvenime su vaikais svarbu neturėti padidintų reikalavimų nei sau, nei kam kitam. Jei mes dažniausiai pasielgiam išmintingai, tai nereikia nusiskusti galvos plikai, padarius vieną klaidą. Reikia pamąstyti, kas privertė mus netinkamai sureaguoti, kas apsunkino padėtį? Jei toleruosime savo nuklydimus ir mokysimės iš jų - tai puiku. Gal tuomet lengviau pakęsime ir vaikų netinkamą elgesį, jei jis nesikartoja nuolatos. Būna gi dienų lyg tyčia...
11 mėn. mažylės yra labai mažos, kad suvoktų dalinimosi niuansus. Bet suaugęs gali labai padėti net ir tokioms pupoms... Sutikite... Pupos - tai kur kas malonesnis Jūsų mažylių apibūdinimas nei drakoniukės. O žodis labai svarbus. Pradėkite nuo paprastų dalykų :) Nedarykite savo vaikučių tuo, kuo jie nėra :)
Taigi , toliau apie... pupas... :)
Gyvenime su vaikais vadovaujuosi paprastu principu: jei manęs niekas neprašo, ar negresia pavojus vaikų sveikatai, gyvybei ir pan. - leidžiu vaikams patiems spręsti kylančius nesutarimus. Vaikai iš prigimties - mažieji nemokyti diplomatai.
Gyvenime yra taip, kad vieni - laimi, kiti - pralaimi. Yra žmonių, kurie nuo gimimo su savimi nešiojasi laimėtojo karūną. Jiems sekasi. Jie kažkaip moka pasiimti iš gyvenimo maksimumą. Jei tai vyksta padoriais būdais, paisant šalia esančių - nuostabu. Mūsų vaikučiai mokosi bendravimo subtilybių, jie stebi savo valios, asmenybės stiprumą ir jos poveikį kitiems. Vaikai per savo ankstyvąją patirtį mokosi daryti kitiems įtaką. Tai labai svarbi patirtis. Jei vaikas išmoksta kažką savo elgesiu pakeisti, jis pradės tikėti savo galiomis, turės savyje stiprybės kažką daryti, pasitikės savo jėgomis. Tai taip vadinamas savęs efektyvumo suvokimas. Jis padeda žmogui skristi ir išbandyti tik jam gyvenimo duodamus tolius, aukščius, tarpeklių svaigulį...
Maži vaikai naudojasi primityviomis reakcijomis, galbūt todėl jie dažnai nusakomi kaip agresyvūs ir pan. Trenkti - paprasta. Kąsti - taip pat. Viso kito jie turi išmokti. Kaip netrenkti, kaip palaukti, kaip pasiimti kitą daiktą, kaip susitarti dėl vieno ar kito žaislo... Mokymasis trunka... Net nesitikėkite, kad vaikai, nuo gimimo augdami kartu, nuo gimimo tarpusavyje elgsis draugiškai kaip iš svajonės :) Mes nežinome nei charakterio bruožų, nei to, kas dedasi galvelėse :) Viena galiu pasakyti, kad jūsų mažylės greičiau išmoks bendravimo niuansėlių nei vienas augantis vaikas. Tik nenorėkite iš jų per daug. Leiskite joms išmokti savo pamokas, jos būtinos. Elegantiškai parodykite kitus elgesio modelius. Kartokite juos tol, kol bus pasiektas rezultatas. Nesitikėkite, kad paaiškinusi ar parodžiusi vieną kartą, būtinai sulauksite rezultato :) Šioje vietoje mes turime teisę vaidinti sugedusias plokšteles ir ramiai kartoti kartoti kartoti :)
Remiantis įvairiomis teorijomis apie vaikų augimą, 11 mėn. lėliukams dar nėra būdingas socialinis bendravimas. Tiksliau, poreikio bendrauti su kitu vaiku maži vaikai dar neturi tokio didelio. Jiems reikia vieno dėmesio subjekto - vieno suaugusiojo. Jūsų mažylės yra kitoje situacijoje. Taigi socialinės pamokos taip pat bus kitokios. Ir Jums reikės išmokti savo dėmesį dalinti abiems vienu metu, vieno žaidimo metu. Tam tiks vėliau veikla su kamuoliukais ir pan.
Jei pastebite, kad mažylės, pabuvusios kurį laiką vienos, pradeda nerimauti, erzintis ir "nepasidalinti" daiktų, atkreipkite dėmesį ir į tai, kad joms jau gana būti vienoms. 11 mėn . vaikučiai dar labai trumpai gali ramiai išbūti vienatvėje su daiktais. Taigi užbėkite įvykiams už akių. Duokite savo dėmesio mažylėms iki to, kol jos susierzina :) Išbandykite kitus savo elgesio būdus :)
Jei arkliukas sukelia labai daug streso vaikams - būkite gudresnė. Duokite suptis vienai, kai kita užsiėmusi ar būna su tėveliu ar pan.
Dėl kandžiojimosi: vaikas turi suprasti, kad dantys skirti maistui kramtyti. Taigi Jūsų žinojimas apie nereagavimą nėra visai tikslus. Nereaguojame tuomet, kai vaikas kandžiojasi nesąmoningai, iš didelio sielos skausmo, kuris aprašytas yra viename mano straipsnyje apie vaiką, kurio tėvelis išėjo iš namų. Kai tik pastebite, kad tuoj tuoj vaiko dantukai kramtys ne maistą, pakiškite ką nors. Besikandžiojantiems vaikams siūlau nupirkti pliuškį, kuriam neskauda. Būtina sakyti iš karto, kad skauda sesei, kai pirmoji kanda. Mimika labai svarbi. Kas mokosi gestų kalbos, tokias situacijas susieja su "liūdna", "skauda", "verkti" gestais.
Beje, Jūsų dviem mažylėms kūdikių gestų kalba turėtų būti labai tinkama. Jos ne tik su Jumis bendraus, bet ir tarpusavyje. Mažiau kasdienio streso - garantuoju :) O ir užsiėmimas puikus :)
Ramunė
2010 m. gegužės 25 d., antradienis
PASKAITA KAUNE. PAGALIAU :)
KAUNIEČIŲ MAMYČIŲ IR TĖVELIŲ DĖMESIUI!
Birželio 3 d.
11 val.
Kauno mamų klubas
Kauno arkivyskupijos šeimos centre
Vilniaus g. 29
II a., 2 auditorijoje
organizuoja
tėvų ir vaikų santykių psichologės
Ramunės Želionienės
paskaitą – diskusiją
MAMYSTĖS IR TĖVYSTĖS KELIAS
Paskaitos metu bus aptariami pagrindiniai mažų vaikų poreikiai ir jų tenkinimo būdai. Kiekvienas dalyvis gaus paskaitos atmintinę. Diskusijos metu bus galima užduoti Jums rūpimus klausimus. Jei atsiras norinčių, susipažinsime su kūdikių gestų kalba. Bus galimybė įsigyti gestų atmintinių.
Atvykite su vaikučiais.
Jei norėsite įsigyti kūdikių gestų kalbos atmintines, parašykite prie registracijos.
Registruokitės: rasa.padrieziene@gmail.com
Rinkliava: 10 lt
Birželio 3 d.
11 val.
Kauno mamų klubas
Kauno arkivyskupijos šeimos centre
Vilniaus g. 29
II a., 2 auditorijoje
organizuoja
tėvų ir vaikų santykių psichologės
Ramunės Želionienės
paskaitą – diskusiją
MAMYSTĖS IR TĖVYSTĖS KELIAS
Paskaitos metu bus aptariami pagrindiniai mažų vaikų poreikiai ir jų tenkinimo būdai. Kiekvienas dalyvis gaus paskaitos atmintinę. Diskusijos metu bus galima užduoti Jums rūpimus klausimus. Jei atsiras norinčių, susipažinsime su kūdikių gestų kalba. Bus galimybė įsigyti gestų atmintinių.
Atvykite su vaikučiais.
Jei norėsite įsigyti kūdikių gestų kalbos atmintines, parašykite prie registracijos.
Registruokitės: rasa.padrieziene@gmail.com
Rinkliava: 10 lt
2010 m. gegužės 18 d., antradienis
2010 m. gegužės 12 d., trečiadienis
2010 m. gegužės 4 d., antradienis
Apie 5 mėnesių vaikelio kasdienius džiaugsmus ir vargus - mama klausia
Mama klausia apie savo 5 mėnesių vaikelio elgesio ypatumus.
"Gal aisku cia nieko neiprasto, bet as kartais pasimetu ir nezinau kaip elgtis. Musu sunelis, kuriam 5 menesiai dabar bando klaikiu riksmu ir verkimu issireikalauti sau demesi. Ar is tiesu tokio amziaus vaikai gali manipuliuoti tevais, ar cia tiesiog jis isreiskia savo poreiki, bet ne nora. Elementarus pavyzdys - vaikukas pabudo lauke - vezimelyje- ir klyke kol nebuvo parveztas iki namu. Jokios raminimo priemones Isimtas is vezimelio ir paiimtas ant ranku is karto nurimo, juokesi. Tas pats buna, kai jam atsibosta sedeti savo keduteje ar zaisti. Vienas praktiskai jis beveik nebuna - is karto riksmu, niurzgejimu ar dar kitu budu bando prisisaukti ,,kompanija' Buna dienu, kad as visa dien jo nepaleidziu is ranku, nes jis tiesiog man to neleidzia, o tai kita karta varo mane i nevilti, tampu pikta, ir kartais net apsaukiu ta mazaji ,,monstriuka"Dabar skaitau spaudoje ir internete, kad reikia kuo daugiau nesioti, myluoti savo atzaleles. Ka as ir darau, bet ar tokiu budu gali kudikis pradeti tuo spekuliuoti."
1. Visų pirma, smagu, kad pasimetimas pateikė alternatyvą paklausti. Turite galimybę išgirsti kitokį požiūrį, nes, tikiuosi, mamos įsijungs į diskusiją. Svarbiausia, kad turite galimybę sulaukti palaikymo, nes dažniausiai mamų širdys puikiausiai žino, kaip "teisingai" reikia pasielgti.
2. Labai dažnai suaugę klysta, kai interpretuoja vaikų elgesį. Primetamos truputį monstriškos savybės lėliukams :) Tai, kad 5 mėnesių mažylis klaikiu riksmu ir verkimu reaguoja į vienatvę - jo išsiskyrimo su mama frustracijos reakcija. Daugiau apie tai galite pasiskaityti štai čia:
http://vaikopasaulis.blogspot.com/2010/03/kai-vaikelis-ir-mamyte-issiskiria.html
Tokio amžiaus vaikai nemoka manipuliuoti. Jis mažiukas, jam reikia saugumo jausmo. Normaliu atveju, vaikas, kuris jaučiasi saugiai - nerėkia. Bet... Kiekvienam reikia skirtingo kiekio artumo su suaugusiuoju, kad pasireikštų saugumo jausmas. Taip pat būna dienų lyg tyčia, ne tokių kaip visada... Įsiklausykite į individualius sūnaus poreikius saugumo ir artumo jausmui. Duokite jam tai, ko reikia. Ir tiek, kiek jam reikia. Nevertinkite pagal save. Nelyginkite kitų vaikų. Laiko turite, galite sau leisti. Jei visi kiti šeimos nariai pakankamai savarankiški, sunkumų neturėtų kilti... Patenkindami pagrindinius vaiko saugumo poreikius padėsite gerą fundamentą darnios asmenybės statybai.
3. 5 mėnesių vaikui laukas - neaprėpiamas grėsmingas pasaulis, todėl jis ir nurimo paimtas ant rankų. Mažyliams pasaulis prasideda ir baigiasi ties mama. Argi tai ne nuostabu? Vaiko paėmimas ant rankų, priglaudimas yra pagrindinės raminimo priemonės - pačios efektyviausios, pačios paprasčiausios, pačios pačios... Tai padeda duoti vaiko jam reikiamą saugumo ir meilės dozę. Ko tikitės iš 5 mėnesių vaiko? Kokio savarankiškumo? Pamirškite. Dar kokiems 2 metams... :)))
4. 5 mėnesių vaikas neturi būti vienas. Neturi net mokėti būti vienas, nes evoliuciškai užprogramuota taip, jog jis vienas be priežiūros tiesiog neišgyventų. Taigi vaikas pagal savo amžių elgiasi labai adekvačiai. Jis negali kalbėti ar kaip kitaip išreikšti savo norus. Todėl niurzga, neverbalinę kalbą pasiima į pagalbą. Juk nenorėtumėte, kad mažylis liautųsi norėjęs šilumos, dėmesio, artumo ir pasiduotų vienatvei, nenorėtų bendrauti ir gulėtų ramių ramiausiai liūdnom akim... Tokie mažyliai dažnai sutinkami vaikų globos namuose. Netikintys, kad gali sulaukti šilumos ir meilės. Todėl nieko iš aplinkos nereikalauja...
Nereikia išlaukti, kol vaikui pasidarys nemaloni vienatvė. Kam reikalingos tokios vaiko reakcijos? Jis jaučiasi nesaugus. Nepalikite vaiko taip ilgai vieno. Imkite kartu su savimi. Nešynės ar slingai - puikus būdas. Būkite jautri dar tik besiformuojančiam vaiko savarankiškumo poreikiui.
5. Būna dienų lyg tyčia... Nedarykite savo vaiko monstru ar net monstriuku. Tai tik sunkesnės dienos. Tam Jūs ir esate namuose, kad galėtumėte sau tai leisti - visą dieną būti kartu su vaiku. Ko tikitės iš 5 mėnesių vaiko? Jei kyla nepasitenkinimas, pyktis - tikitės nenormalių dalykų. Aprėkdama vaiką suteikiate jam tik skausmo, tai yra psichologinis ir emocinis smurtas. Vaikas jaučiasi nesaugus ir dar kaltas dėl kažko, ko nesupranta. Pasistenkite susiorganizuoti savo kasdienybę taip, kad tokios dienos nebutu Jums kančia: šeimos narių pagalba, lukesčių iš lėliuko visiškas atsisakymas, lukesčių iš savęs visiškas atsisakymas (neturite būti supermamytė, turite teisę ir nuvargti, ir nieko nenorėti, ir reikalauti poilsio bei laiko tik sau). Tai tik kelios dienos, ne pastovi būsena. Neduodama vaikui saugumo jausmo tiek, kiek reikia jam, rizikuojate auginti vaiką, kuris pradės manipuliuoti dėmesiu. 100 kartų geriau - savarankiška, adekvačiai pasitikinti savimi asmenybė. Vaikai su amziumi pakenčia daugiau išsiskyrimo su mamomis. Kur skubate, kad norite jau dabar mažiau laiko būti su mažiuliu???
Besąlyginė meilė, pagalba, atidumas, pagarba, švelnumas, dėmesys vaikui jo nelepina, o augina jam sparnus. Subalansuotas ir patikimas suaugęs suteikia jam reikalingas augimui šaknis.
Su meile,
Ramunė
"Gal aisku cia nieko neiprasto, bet as kartais pasimetu ir nezinau kaip elgtis. Musu sunelis, kuriam 5 menesiai dabar bando klaikiu riksmu ir verkimu issireikalauti sau demesi. Ar is tiesu tokio amziaus vaikai gali manipuliuoti tevais, ar cia tiesiog jis isreiskia savo poreiki, bet ne nora. Elementarus pavyzdys - vaikukas pabudo lauke - vezimelyje- ir klyke kol nebuvo parveztas iki namu. Jokios raminimo priemones Isimtas is vezimelio ir paiimtas ant ranku is karto nurimo, juokesi. Tas pats buna, kai jam atsibosta sedeti savo keduteje ar zaisti. Vienas praktiskai jis beveik nebuna - is karto riksmu, niurzgejimu ar dar kitu budu bando prisisaukti ,,kompanija' Buna dienu, kad as visa dien jo nepaleidziu is ranku, nes jis tiesiog man to neleidzia, o tai kita karta varo mane i nevilti, tampu pikta, ir kartais net apsaukiu ta mazaji ,,monstriuka"Dabar skaitau spaudoje ir internete, kad reikia kuo daugiau nesioti, myluoti savo atzaleles. Ka as ir darau, bet ar tokiu budu gali kudikis pradeti tuo spekuliuoti."
1. Visų pirma, smagu, kad pasimetimas pateikė alternatyvą paklausti. Turite galimybę išgirsti kitokį požiūrį, nes, tikiuosi, mamos įsijungs į diskusiją. Svarbiausia, kad turite galimybę sulaukti palaikymo, nes dažniausiai mamų širdys puikiausiai žino, kaip "teisingai" reikia pasielgti.
2. Labai dažnai suaugę klysta, kai interpretuoja vaikų elgesį. Primetamos truputį monstriškos savybės lėliukams :) Tai, kad 5 mėnesių mažylis klaikiu riksmu ir verkimu reaguoja į vienatvę - jo išsiskyrimo su mama frustracijos reakcija. Daugiau apie tai galite pasiskaityti štai čia:
http://vaikopasaulis.blogspot.com/2010/03/kai-vaikelis-ir-mamyte-issiskiria.html
Tokio amžiaus vaikai nemoka manipuliuoti. Jis mažiukas, jam reikia saugumo jausmo. Normaliu atveju, vaikas, kuris jaučiasi saugiai - nerėkia. Bet... Kiekvienam reikia skirtingo kiekio artumo su suaugusiuoju, kad pasireikštų saugumo jausmas. Taip pat būna dienų lyg tyčia, ne tokių kaip visada... Įsiklausykite į individualius sūnaus poreikius saugumo ir artumo jausmui. Duokite jam tai, ko reikia. Ir tiek, kiek jam reikia. Nevertinkite pagal save. Nelyginkite kitų vaikų. Laiko turite, galite sau leisti. Jei visi kiti šeimos nariai pakankamai savarankiški, sunkumų neturėtų kilti... Patenkindami pagrindinius vaiko saugumo poreikius padėsite gerą fundamentą darnios asmenybės statybai.
3. 5 mėnesių vaikui laukas - neaprėpiamas grėsmingas pasaulis, todėl jis ir nurimo paimtas ant rankų. Mažyliams pasaulis prasideda ir baigiasi ties mama. Argi tai ne nuostabu? Vaiko paėmimas ant rankų, priglaudimas yra pagrindinės raminimo priemonės - pačios efektyviausios, pačios paprasčiausios, pačios pačios... Tai padeda duoti vaiko jam reikiamą saugumo ir meilės dozę. Ko tikitės iš 5 mėnesių vaiko? Kokio savarankiškumo? Pamirškite. Dar kokiems 2 metams... :)))
4. 5 mėnesių vaikas neturi būti vienas. Neturi net mokėti būti vienas, nes evoliuciškai užprogramuota taip, jog jis vienas be priežiūros tiesiog neišgyventų. Taigi vaikas pagal savo amžių elgiasi labai adekvačiai. Jis negali kalbėti ar kaip kitaip išreikšti savo norus. Todėl niurzga, neverbalinę kalbą pasiima į pagalbą. Juk nenorėtumėte, kad mažylis liautųsi norėjęs šilumos, dėmesio, artumo ir pasiduotų vienatvei, nenorėtų bendrauti ir gulėtų ramių ramiausiai liūdnom akim... Tokie mažyliai dažnai sutinkami vaikų globos namuose. Netikintys, kad gali sulaukti šilumos ir meilės. Todėl nieko iš aplinkos nereikalauja...
Nereikia išlaukti, kol vaikui pasidarys nemaloni vienatvė. Kam reikalingos tokios vaiko reakcijos? Jis jaučiasi nesaugus. Nepalikite vaiko taip ilgai vieno. Imkite kartu su savimi. Nešynės ar slingai - puikus būdas. Būkite jautri dar tik besiformuojančiam vaiko savarankiškumo poreikiui.
5. Būna dienų lyg tyčia... Nedarykite savo vaiko monstru ar net monstriuku. Tai tik sunkesnės dienos. Tam Jūs ir esate namuose, kad galėtumėte sau tai leisti - visą dieną būti kartu su vaiku. Ko tikitės iš 5 mėnesių vaiko? Jei kyla nepasitenkinimas, pyktis - tikitės nenormalių dalykų. Aprėkdama vaiką suteikiate jam tik skausmo, tai yra psichologinis ir emocinis smurtas. Vaikas jaučiasi nesaugus ir dar kaltas dėl kažko, ko nesupranta. Pasistenkite susiorganizuoti savo kasdienybę taip, kad tokios dienos nebutu Jums kančia: šeimos narių pagalba, lukesčių iš lėliuko visiškas atsisakymas, lukesčių iš savęs visiškas atsisakymas (neturite būti supermamytė, turite teisę ir nuvargti, ir nieko nenorėti, ir reikalauti poilsio bei laiko tik sau). Tai tik kelios dienos, ne pastovi būsena. Neduodama vaikui saugumo jausmo tiek, kiek reikia jam, rizikuojate auginti vaiką, kuris pradės manipuliuoti dėmesiu. 100 kartų geriau - savarankiška, adekvačiai pasitikinti savimi asmenybė. Vaikai su amziumi pakenčia daugiau išsiskyrimo su mamomis. Kur skubate, kad norite jau dabar mažiau laiko būti su mažiuliu???
Besąlyginė meilė, pagalba, atidumas, pagarba, švelnumas, dėmesys vaikui jo nelepina, o augina jam sparnus. Subalansuotas ir patikimas suaugęs suteikia jam reikalingas augimui šaknis.
Su meile,
Ramunė
2010 m. balandžio 22 d., ketvirtadienis
Klausimai - atsakymai
Konsultavimo praktika rodo, kad yra labai daug klausimų, kurie aktualūs daugumai tėvų.
Kad tinklaraštis būtų gyvas, siūlau užduoti savo klausimą man el.paštu:
psichologe.ramune@gmail.com
Gerų diskusijų visiems,
Ramunė Želionienė
Kad tinklaraštis būtų gyvas, siūlau užduoti savo klausimą man el.paštu:
psichologe.ramune@gmail.com
Gerų diskusijų visiems,
Ramunė Želionienė
Užsisakykite:
Komentarai (Atom)
