MAMA KLAUSIA - ar tinka auklė?

Laba diena, Paskaitinėjau Jūsų puslapį ir pamėginsiu paklausti jūsų nuomonės. Mano dukrytę, kuriai 1,8 metukų, kartais prižiūri auklė. Du kart savaitėje po keletą valandų. Ji pas mus jau beveik pusmetis. Jauna maloni mergina, pažystama nuo vaikystės, labai rami ir išradinga. Išmokė mano dukrytę dainelių, eilėraštukų. Kaip grįžtu mergaitė labai džiaugiasi ir būna rami ir gera.Bet visai kitokia reakcija būna atėjus auklei. Mano dukrytė verkia, kartoja nenoriu ir kabinasi man i kojas. Po keleto minučių atsileidžia ir atneša auklytei knygutę ar žaislą. Į luką irgi nenori eiti, galbūt žino, kad grįžus manęs neras. Taigi mano klausimas būtų, ar vaikeliui blogai su aukle ar ji tiesiog verkia ją pamačius todėl, kad įtaria, jog išeisiu aš? Auklytės keisti nenorėčiau, nes kol kas ją vienintelę turime. Kartais ateina mano mama, bet į ją tokios reakcijos nesulaukiu. Tik į auklę...sureaguoja verkdama, o su močiute atvirkščiai, man rodo :“ate“. Niekaip nesuprantu, gal mano dukrytė mato joje ką nors baisesnio, gal negerą žmogų...na visko prigalvoju, tiesiog norėčiau jūsų nuomonės. Paskutinį kartą auklytė sakė, jog mergaitė ištaisė jai įniršio priepuolį ir nenuraminamai rėkė kokią pusę valandos. Auklei pasirodė, jog ji nori išsirėkti...Bandė nuraminti, nukalbinti, nepavyko...tuomet paliko ją vieną kambaryje...niekas nepadėjo. Tada vaikas užmigo, o atsikėlus labai norėjau glaustytis, su ta pačia auklyte. Perskaičius Jūsų mintis, pamaniau, gal vaikas nesijaučia saugus su aukle, gal tikrino jos ribas...Labai prašau, parašykite man...

Mano nuomonė jums nereikalinga. Atsakymas į klausimą - jūsų vaike. Skaitykite širdimi, o ne protu. Kitaip ir mano atsakymas bus mažai vertingas.

VAIKAI NEBANDO JOKIŲ RIBŲ.
VAIKAI NENORI IŠSIRĖKTI ŠIAIP SAU - METŲ IR AŠTUONIŲ MĖNESIŲ VAIKAS IŠRĖKIA SAVO SIELOS SKAUSMĄ, NERIMĄ, BAIMĘ AR PAN.
KAI VERKIANTIS VAIKAS YRA RAMINAMAS, NUKALBINAMAS - IGNORUOJAMAS JO JAUSMAS, JO NEMALONUS IŠGYVENIMAS ČIA IR DABAR. AŠ TAI TRAKTUOJU KAIP POVANDENINĮ PSICHOLOGINĮ SMURTĄ, KURIS VĖLIAU PAVIRS Į PALIEPIMUS: NEVERK, NEPYK, NURIMK. VAIKAI DUSINAMI, JIEMS NELEIDŽIAMA KVĖPUOTI , BŪTI SAVIMI.
PALIKTI VAIKĄ VIENĄ KAMBARYJE VERKIANTĮ - PSICHOLOGINIS SMURTAS PRIEŠ VAIKUS IR DIDELĖ DIDELĖ NEATSAKOMYBĖ.


Visų pirma, auklė ateina ne taip jau ir dažnai, kad vaikas kažkaip ypatingai prie jos priprastų. Kiekvienas vaikelis skirtingai pratinasi prie žmonių.

Antra, eilėraštukų ir dainelių mokymas, kai kalbame apie metų ir aštuonių mėnesių vaikelį, ne esminis momentas vaiko priežiūroje. Vaikui labiausiai reikia saugumo jausmo ir pan. O jei Jums patinka auklės eilėraštukai ir dainelės, tai Jūs su ja jų ir mokykitės.

Trečia, turite tik šią auklę, nes kitos, greičiausiai, neieškojote. Taigi neapsiribokite vienu žmogumi.

Kas įvyko paskutinį kartą? Išversiu į lietuvių kalbą:

vaikui buvo taip nesmagu, nesaugu, nemiela su tuo žmogumi, kad ji visą nemalonią būseną išliejo ilgu, intensyviu, su daug įtampos ir frustracijos verksmu. Vietoj bet kokios vaiko jausmo tolerancijos ir priėmimo, vaikas sulaukė psichologinio smurto - palikimo, kas jį taip išsekino, kad mažylė net užmigo. Tačiau prabudusi nerado kitos išeities, kaip tik prisitaikyti...

Jūsų amžiaus dukrytei saugumo ir artumo jausmas yra gyvybiškai svarbus. Jei mažylė su močiute pasilieka ramiai, kodėl ją paliekate su kitu žmogumi? Išeitis visada yra. Galvokite, ne kad Jums patinka ta auklė, o kaip jaučiasi Jūsų dukra su ja. Net ir vienas didelis streso įvykis tokio amžiaus vaikui yra absoliučiai nereikalingas, jei išsiskyrimas su vaiku nėra būtinas.



Ramunė

Labas sakome vaiduokliui

http://kalbarankele.blogspot.com/2010/09/prasideda-vaiduoklio-pamokeles.html

MAMA KLAUSIA: Močiutė ar pabaisa?

Labas vakaras, Ramune,

mano vaiko mociute pries kokius 5 menesius, kai sunui tebuvo vos 1 metukai pasake, kad toki vaika jau galima supurtyti, kai jis neva rodo savo nepasitenkinima. As kategoriskai pasakiau, kad pati ja papurtysiu, jei ji palies mano vaika. Nuo tos dienos as nebegaliu ja pilnai pasitiketi. Jei zmogui yra priimtinas toks auklejimo metodas, akivaizdu, kad esant jo nuomonei atitinkamai situacijai, ji gali ir papurtyti ta maza zmogeliuka. Aciu Dievui, to kol kas nebuvo. Neseniai su vyru pradejome kalbeti, kas man nepatinka is to, kaip jo tevai elgiasi su sunumi. As ir pasakiau,kad nepatinka jo mamos poziuris, jog vaika galima purtyti ar per uzpakali trenkti. Ir ka man galvoti apie jo mama, jeigu jai tai priimtina. Viskas baigesi tuo,kad buvau isvadinta paranoike reginti realia gresme savo vaikui kiekviena karta, kai jis lieka su jo tevais.

Jus esate protingas zmogus ir as saves nenuvertinu iki berastes ir juolab paranoikes. Tai pasakykit, ar as istiesu per daug bijau del savo vaiko.

Labai aciu uz atsakyma.
MAMA nerandanti supratingumo


Jūs esate labai atsakinga ir sąmoninga mama.

Perduokite savo vyrui, kad bijoti už vaiką tokioje situacijoje yra normalu. O nebijoti - neatsakomybės požymis.

Problema, kad dažnai suaugę vaikai vengia su savo tėvais konfrontacijos bet kokia kaina. jam nereikia išsižadėti savo tėvų, bet šioje situacijoje kaip tik jis turėtų pastiprinti Jūsų poziciją, kad vyresnei kartai neliktų abejonių.

Parodykite jam filmuką apie purtomus vaikus. Susiraskite youtube.com

Paaiškinkite savo vyrui, kad jūsų nerimas dėl galimo senelių smurtavimo prieš vaiką yra labai suprantamas. Mat tokio amžiaus vaikas negali apsiginti, pasitraukti, Jums pranešti apie netinkamą su juo elgesį.

Paaiškinkite savo vyrui, kad toks žmonių požiūris vienoje ar kitoje situacijoje gali padaryti įtakos jų elgesiui. Niekada negali žinoti, kada "plyš kantrybė" močiutei ir ji papurtys vaiką. Pasekmės gali būti žiaurios. Paaiškinkite savo vyrui, kad toks jo tėvų požiūris - tai smurto prieš vaikus palaikymas.

Elkitės taip, kaip galite. Galite bendrauti su jo tėvais, bet negalite palikti vaiko vieno su jais? Taip ir elkitės. Paaugus vaikeliui atsiras daugiau vietos pasitikėjimui vaiku. Daugiau atsiras ramybės.


Nebijokite pakalbinti draugiškoje atmosferoje vyro tėvų ir paaiškinkite, kad toks jų požiūris - tai smurto prieš vaikus palaikymas. Pamokykite, kaip kitais būdais gali drausminti JŪSŲ vaiką. Nors tokio amžiaus vaikams be ramaus trumpo pasakymo daugiau nieko neįsivaizduoju. Pasakykite, kad taip elgiatės pati ir tokio elgesio tikitės iš jų dabar ir ateityje. Pasakykite kategoriškai, kad JŪS ESATE PRIEŠ VAIKO PSICHOLOGINĮ AR FIZINĮ SMURTĄ, KURIS PASISLEPIA PO PAPURTYMU IR MUŠIMU PER UŽPAKALĮ. Pasakykite aiškiai, kad sužinojusi apie tokį elgesį su savo vaiku, kreipsitės į atitinkamas institucijas. Pasakykite, kad Jus labai gąsdina jų toks požiūris. Todėl jūs negalite jais pasitikėti, o tai darys neigiamos įtakos visos šeimos santykiams. Paaiškinkite, kad linkite savo vaikui senelių, bet tokio požiūrio Jūs tiesiog netoleruojate vardan vaiko sveikatos: fizinės ir psichinės.

Ten, kur yra galimybė smurtauti prieš vaikus, nėra nieko nepatogaus.

Paiūlykite seneliams apsilankyti paskaitėlėse :)


Sėkmės,
Ramunė

Sąmoninga mamystė ir tėvystė

Kiekvienas mano susitikimas su mamomis, tėčiais, senelėmis, mokytojais ar darželių auklėtojais dar kartą patvirtina, jog sąmoningam suaugusiam gyvenimas su vaikais nėra paprastas ir lengvas. Nes reikia nuolat priimti tam tikrus sprendimus.

Sunkumų neturi tie, kurie galvoja, kad vaikai maži ir nieko nesupranta.

Sunkumų neturi tie, kurie nepastebi skirtumų tarp savo ir savo vaiko požiūrio į pasaulį.

Sunkumų neturi tie, kurie augina vaikus taip, kaip augino juos tėvai. Ir nesvarbu, koks jausmas iš to kyla...

Lengva nieko nekeisti.

Lengva rėkti.

Lengva mušti.

Lengva nesimokyti.

Lengva nieko nedaryti.

Paprasta gyventi tiems tėvams, kurie nesistengia suformuoti vaikui palankios jo artimiausios aplinkos.

Paprasta gyventi tiems, kurie negalvoja, ar konkretus miestas, konkretus miesto rajonas, konkreti ugdymo įstaiga yra tinkamiausia konkrečiam vaikui.

Paprasta tiems, kurie gyvena pagal knygas, įrėminančias vaikus į rėmus: nuo 1,5 m. reikia miegoti atskirai; nuo 2 metų privalai kalbėti; nuo 3 metų reikia eiti į darželį...

Lengva auginti vaikus pagal medikų paliepimus.

Lengva auginti vaikus pagal kitų specialistų patarimus.



Norėčiau padrąsinti tuos suaugusiuosiu, kurie ieško atsakymų savo vaikuose.

Tiesiu Jums ranką, bičiuliai.

Ateinate į susitikimus, nes norite būti tikri, kad elgiatės, mąstote tinkamai.

Ateinate į susitikimus, nes esate pasiruošę iššūkiams. Keisti savo požiūrį, elgesį.

Klausiate, nes rūpi vaikas. Jūsų vaikas. ne iš knygos. O nuo širdies. Pats pačiausias.

Kiekviena diskusija yra karšta, nes rūpi. Labai rūpi. Taip ir turi būti.



Iki kitų susitikimų,
Ramunė

P.S. susitikimai toliauy tęsiami mamų menėje.
P.S. šį ketvirtadienį laukiu susitikimo su Kauno mamų klubo mamytėmis Kaune, kveičiu prisijungti.
P.S. spalio 7 dieną okupuosiu Šaiulius ir Coliukės darželį, ateikite.

Psichologės Ramunės seminarai "Mamų menėje"

Sveiki,

pagaliau prasideda naujas darbų sezonas, kurio laukiu labai.

Paskaitų apie gyvenimą su vaikais šiemet pageidavo dar viena mamų bendruomenė.

Kviečiu prisijungti ir Jus.

Visa informacija apie mano paskaitas, temas, laiką, kainą:

http://mamumene.lt/category/pamokeles/

http://mamumene.lt/category/pamokeles/



Iki susitikimo jau šį penktadienio rytą,
Ramunė

MAMA KLAUSIA - per mažai dėmesio po išsiskyrimo

Laiškas, pasiklydęs tarp pašto dėžutės ir facebook...

"Labas vakaras, Ramune,

neduoda ramybes man vienas dalykas ir labai noreciau suzinoti jus nuomone apie tai.
Turiu suneli, jam 09.13 bus jau 1 metukai ir 5 menesiai. Si savaitgali su vyru isvaziavome i vestuves, o ji palikome priziureti seneliams. Pries isvaziuodama aiskinau jam, kad mama ir tetis isvaziuos, kad jis nakti miegos ne su mama, o su mociute, kad, kai atsikels mamos dar nebus ir jis pavalges vaziuos pas kitus senelius. Trumpai tariant, kiek smulkiau nupasakojau jam, kas bus, kol nebus mamos ir tecio, kada mes grisime. Sakiau, kad labai ji myliu ir jo pasiilgsiu ir man bus liudna be jo. Isvaziuodami atsisveikinome buciniu, apsikabinimu ir rankyciu mojavimais, taigi nedingau nepastebeta.
Namo su vyru grizome, o jis dar buvo pas senelius, taciau seneliai greitai ji parveze namo. stai tada ir prasidejo mano skauduliai.
sunus visiskai ignoravo mane. Paklaustas kur mama, parode, bet ant mano ranku nuo mociutes ranku eiti nenorejo. pastatytas ant zemes rode, kur yra didi (masina), atejus kitam seneliui pas ji ant ranku ejo. Jam daug idomiau buvo apziureti kieme stovincias masinas, nueiti pas suniukus. Tik po geru 5 minuciu jis parode nora eit pas mane, apkabinti ir parodyti kaip myli. Man buvo taip skaudu, kad jis taip ilgai mane ignoravo. IR mano akim ziurint tai nera gerai. Juk vaikas turetu pasiilgti mamos. Manau, kad jis pyksta ant manes, jog taip ilgai nebuvau salia jo, nebuvau, kai jam labai manes reikejo. O gal jis dar per mazas, kad suvoktu, jog mamos taip ilgai nebuvo ir ta mano pamatyma priima naturaliai - mama vel yra ir gerai, kodel dabar turiu ja apkabinti. Bet kitais atvejais buna kitaip....Kodel?
Kasdienybeje mes daug bendraujame, stengiuosi kiek imanoma daugiau laiko praleidti su juo ir supazindinti su pasauliu.Mums puikiai pavyksta susikalbeti be zodelio "ne", nors, tiesa, kartais jis dar issprusta is mano lupu. Iseidama visada su juo atsisveikinu. Kartais jis lengvai mane isleidzia, kartais buna asaru. Bet visada pasakau, kur einu, kada grisiu.
Kai mes buname tik trise - as, vyras, sunus - man grizus, jis visada dziaugsmingai mane pasitinka, jam reikia tik manes. O stai, kai buname pas senelius - mama gali ir neegzistuoti. Gal del to, kad seneliai kitaip elgiasi su juo, t.y. juk jie tik zaidzia, leidzia daryti, ka jis nori, taigi visiaki pasiduoda jo iniciatyvai. O mama juk ir valgyti liepia, ir ant puoduko sodina, ir savo iniciatyva rodo.

Zinau apie saugu prieraisuma, apie tris vaiku ir mamu tarpusavio rysio tipus, bet vistiek mane glumina toks vaikoi elgesys. Ir pradedu galvoti, kad kazka padariau negerai jo kudikystes laikotarpiu. Bet ka tiksliai dar nesupratau.


Busiu jums ir esu jums labai dekinga uz viska ka parasysite ir ka jau esate perdavusi man savo straipsniais.

Pagarbiai,
Ineta"

Ineta,

siūlau savo laišką perskaityti pačiai. Į visus užduotus klausimus atsakėte pati :)

Taigi patvirtinu tik:

vaikai neprivalo vienodai reaguoti į tam tikras panašias situacijas. Svarbiau įsigilinti, kaip Jūs jaučiatės, ko tikitė. ir tikitės, manau, kažkaip per daug. VAIKAS TURĖTŲ PASIILGTI MAMOS. O kas sako, kad vaikas Jūsų nepasiilgo? Pajauskite pasiilgimo išraišką, tylią išraišką... Jei Jūs pasiilgote, tai ir pulkite vaikui į glėbį, tai ir sakykite: vajezaumarija, kaip aš tavęs pasiilgau... Tai ir išbučiuokite, išmyluokite... Rodykite savo pasiilgimą... Kas čia per cirkas: parodė, kur mama :) Vaikai gi ne idiotai :) Jie nepamiršta jiems svarbiausio žmogaus per parą, dvi ar pan. :) Ignoravimas - tai specialus kito žmogaus nepaisymas. Vaikai tokiais niekais neužsiima. Įsiklausykite į savo vaiką: jis ne robotas, reaguoja natūraliai, priimkite jo reakciją. Ir dar kartą pasikartosiu: pradėkite nuo savęs, nuo savo reakcijos.

Man tik įdomu, ką jūs darėte per tas 5 minutes, kai skaudinotės, jog Jūsų vaikas Jus taip ilgai ignoruoja???

Kai aš labai pasiilgstu savo vaiko, tai matosi aiškiai nuo pat pirmos mūsų susitikimo sekundės. Meilės išraiškai vaikui po išsiskyrimo palauk nėra... Ir nereikia...

Vaiko pergyvenimai, išsiskyrimo liūdesys atsispindi paprastai atsisakyme valgyti, neramiu miegu, nenoru nieko veikti, suirzimu ir pan. Tai galima pamatyti išoriškai. nereikia nieko prisigalvoti. Jei vaikas šypsosi, jei jam po išsiskyrimo su Jumis - viskas gerai, tai, vadinasi, gerai viskas. o atsakinėti į klausimus KODĖL? galima būtų valandų valandas...

Aš Jums siūlau pabūti su savo jausmu, kurį aprašėte. Įsiklausykite į jį. Kas tai? Prisiminkite savo vaikystę. Užduokite klausimą, ko norėtų vaikas, grįžus po ilgesnio išsiskyrimo mamai? Kokio elgesio iš mamos? Kokios jausmų išraiškos?

Truputį girdisi pavydas mama-seneliai.... Truputį susireikšminimas.... aš gi mama.... Tai nėra nei gerai, nei blogai. Tik Jums spręsti, ką su kokiais jausmais veikti... Dažnai nemalonius jausmus paverčiame tokiais klausimais, kurie kyla Jums... Suveikia ego gynybos...

Esate rūpestinga, mylinti, pažangi mama. Linkiu ir toliau taip mylėti savo mažylį, kad po pabuvimo be jo motiniški instinktai truputį sukeltų įvairius jausmus... tam, kad nepaliktumėte per dažnai, per ilgai... Tai vis to nuostabaus mamos ir vaiko ryšio chemija...

Dėkui už atkaklumą iš antro karto sulaukti atsakymo.

Sėkmės, Ramunė

MAMA KLAUSIA - vaikas nebenori miegoti savo lovoje

Dar vienas mamytės laiškas:

"Grįžome iš ligoninės neseniai. Vaikui 2,5 metų. Iki ligoninės sūnus miegojo jau savo lovelėje. o dabar vėl veržiasi miegoti kartu su mumis. Ką daryti? Ir kodėl taip vyksta?"

Mama,

ligoninė net ir suaugusiajam sukelia tam tikro streso. Juo labiau mažyliai labai jautriai reaguoja į aplinkos staigų pasikeitimą. Kam gali būti malonu daug svetimų žmonių aplinkui, svetima lova, mažai privatumo, daug medicininių intervencijų?

Tik numanau, kad ligoninėje su sūnumi dalinotės viena lova. Taigi berniukas tiesiog toliau nori miegoti taip, kaip tą darė ligoninėje. Tame nieko blogo ar neigiamo nėra. Pajusti namų jaukumą, abiejų tėvų artumą, šilumą - kas gali būti geriau, atsigaunant po ligoninės patalpų, daktarų ir įvairių procedūrų. Sūnus juk negalvoja, kad jis yra dviems tėvams naktį trukdis.

Aš siūlau įsiklausyti į vaiką: lai jis atsigauna :)

Pasiūlykite vis karts nuo karto elegantiškai jo lovą. Kai tik vaikas vėl galės savarankiškai miegoti, tą ir padarys. Manau, kad neverta vaiko grūsti į savo lovą ašarų sąskaita.


Apie ligoninę ir miegojimą kartu esu rašiusi :)
http://vaikopasaulis.blogspot.com


Ramunė